2016 m. balandžio 29 d., penktadienis


St. Peterburg – Ulan Ude tranzitu


  

Ilgai nenoriu aiškinti, kas ir kaip buvo! Bet idėja tame, kad teko padirbėti 2005 metais Rusijoje apie 1,5 mėnesio vertėja, filmuojant prancūzams REALITY SHOW – Peking Express (www.kanakna.com). Šou dalyvavo 12 porų, kurios turėjo autostopu nuvažiuoti nuo Pskovo iki Pekino. Jų dienos finansinis limitas - 1 eur žmogui, be to dalyviai nežinojo į kokią šalį skrenda, kol nenusileido Pskovo oro uoste. Nuvažiuojant 1 atkarpą, pvz. nuo Sant Peterburgo iki Maskovos - jų laukė etapo žaidimas. Tie kas laimėdavo žaidimą - gaudavo imunitetą ir sekančiame etape galėjo neskubėti ir nebijoti atvažiuoti paskutiniais. Tie kurie atvažiuodavo paskutiniai - iškrisdavo. Dalyvavo tokios skirtingos poros kaip pvz: gaisrininkas su žmona, milijonieriai iš San Tropė, 70-mečiai korsikiečiai broliai dvyniai, draugai boksininkai, draugės profesionalios šokėjos ir pan.



Mano nuotykiai prasidėjo tada kai atskridau į Sheremetevo 2 ir turėjau progos susipažinti su “maskovskom” kainom… plastikinis puodelis tirpios kavos “3 in 1”, kainuoja 180 rublių (apie 18 lt)! Atrakcija važiuojant maršrutke, kurios viduje kabėjo skelbimas “Не хлопайте дверью, водитель пугается”, o taip pat, kaip tikrai lietuvaitei – kuri niekada nematė metro, o tik daug apie jį girdėjo – turėjau progos jame pasiklysti… ir 1,5 valandos klaidžioti. Vėliau paaiškėjo man buvo pasakytas senas metro stotelės pavadinimas – “Partizanskaja”, kuris kelis metus jau vadinasi kitaip – “Izmailovskij park”, visi miestiečiai žino apie ką eina kalba… o turistas arba svetimšalis – ne! Taip ir blaškiausi iš vienos atšakos į kitą, ir studijavau interjerą, vietinių bomžų gyvenimą, stotelių pavadinimus bei metro linijų spalvas! Patirtis parodė, kad tai labai padėjo susiduriant su metro kituose miestuose ir ateityje - kitose šalyse.



Iš Maskvos teko vykti į Pskovą iš kur ir prasidėjo susipažinimas su “Matuška Rosija” 
Pirmas sustojimas nakvynei ir vakarienei pakelės kavinėje supažindino mane su žymiaisiais ir garsiaisiais autonominės Čečėnijos respublikos piliečiais ir jų kultūrą. Bene labiausiai atmintį draskantis prisiminimas – 220-sis mersas, visų pajėgumu plyšaujanti magnetolą, skleidžianti garsus ir žodžius iš žymiosios dainos “čiornije glaza… vspominaju umeraju”, spidometro parodymai virš 120 km/h darant 90 laipsnių kampo posūkį į kairę ir lenkiant sukriošusį “Žiguliuką” iš kairės – ir aš jame (merse – reik suprasti)! Tuo metu turėjau progos išgirsti kaip meldžiasi prancūzai, su kuriais kartu dirbom, o kiek vėliau nusifotkinti su kalašnikovo automati. Išvadą – vakarą praleidom turiningai ir pri'shootin'om gerų kadrų reality show
Judam toliau ir kitą dieną atvykstam į St. Peterburgą… miestas gražus ir įspūdingas, “kreiser Avrora” ir Neva – pro viešbučio langą, ir filmavimas (trukęs apie 17 valandų) pagrindinėje aikštėje prie Ermitažo. Ten turėjau progos stebėti alaus “Baltika” reklama, taip pat nusifotkinti su maža meškute, kuri prašė pinigų medui, milicininkų paradą... Ir žinoma ilgas ilgas sedėjimas ant šaligatvio ir grožėjimasis išoriniu Ermitažo vaizdu. Dar svarbus dalykas, įvykęs Piteryje, proga susipažinti su tikra ir visai realia postsovietinę pardavėja, kuri bamba ir viskuo nepatenkinta, apskaičiuoja duodant grąžą ir pasiunčia ant 3 raidžių, po antro klausimo apie dešros šviežumą ir skonį. O taip pat vėl susipažinti su metro, tik šį kartą Peterburgo. Sustojusi akimirka– važiuoji eskalatoriumi žemyn, virš tavęs arkinės baltos lubos, žiūri žemyn ir nematai eskalatoriaus galo, atsigręži atgal - pasižiūri į viršų ir nematai pradžios! Labai jau gilus jųjų metro! 



Toliau vėl važiavom į Maskvą. Šį kartą kaip mergaitė gimusi SSRS, tiesiog privalėjau aplankyti Raudonąją aikštę ir visus turistinius objektus šalia jos! Gaila, kad nenuėjau į Monzoliejų pasižiūrėti į dėdę Leniną, nes jau vėloka buvo. Kol po darbų atsilaisvinau ir nusigavau į centrą jau buvo apie 10 – 11 valanda vakaro. Iš pat ankstaus ryto turėjau progos pamatyti iš apačios Ostankino telebokštą, bei viešbutį “Kosmos”, kuris buvo filmuotas filme “Dnevnoj Dozor” (o gal “Načnoj Dozor”)… 
Negaliu nepaminėti apsilankymą tokiame žymiame mieste kaip Murome, kuris afišuojamas, kaip žymiojo galiūno – slibinų nugalėtojo – Iljos Muromco, gimtinė! 

 

Nižnij Novgorod didelio įspūdžio nepaliko, bet atmintyje išliko tai, kad netoli nuo ten papuolėm į autoavariją, kurios metu stipriai niekas nenukentėjo, išskyrus mūsų transportą! Taigi teko grįžti į N.Novgorodą ir ieškotis transporto iki Kazanės. Novgorode turėjau progos susipažinti su tokia populiaria Rusijoje profesija, kaip “bombistai”, t.y. lengvųjų mašinų vairuotojai, kurie pelnosi iš to, kad paveža pakeleivius! Kaip ir autostopas, bet mokamas… 
Kazanė – Tatarstano sotinė, ech - gražu… Upių upė Volga, girtas bet geranoriškas jaunimas, bet labiausiai įsiminė Kazanės Kremlius ir mečetė, miesto centre. Tiesa prieš atvykstant į Kazanę sugebėjau pamesti pasą kažkur tarp Baškirkistano ir Tatarstano. Rusijoje yra tokie "DPS" postai skiriantys autonominės respublikas ar įvažiuojant ir išvažiuojant iš didesnių miestų. Ten keliaujančius pasirinktinai sustabdo ir patikrina. Taigi matyt kažkurio sustojimo metu pasas ir iškrito ar pasiliko. Taigi vėl "bombistai" ir pusė nakties kelionių. Kiek džiaugsmo buvo netikėtai atradus pasą, ten pat – kažkur pakelėje, kad net prievartinis atsidėkojimas “geriesiems Rusijos milicininkams” to džiaugsmo nei kiek nesumažino. 

 

Uralo kalnai - Europos ir Azijos riba. Gali gudriai stovėti viena koja Azijoje, o kita geografinėje Europoje. Geras, ane? 



Miasas – sunkvežimių “Ural” gimtinė, kurie norėdami nuvažiuoti 100 km, “ryja” 50 litrų dizelio. 



Labiausiai užterštas Rusijos miestas – Kyštym, kuriame ant kalnų neauga net žolė ir samanos, vanduo upeliukuose oranžinės spalvos, vidutinis gyvenimo amžius 28 metai ir Sieros fabrikas pašonėje. Pravažiavome, net neatsidarydami langų… 
Ekaterinburgas, anksčiau buvęs Sverdlovskas. Dabar yra labai keistai, kad apskritis vis dar vadinama Sverdlovsko, o apskrities centras Ekaterenburgas. Miestas vietinių gyventojų meiliai vadinamas E-burgu. Mūsų "e", rusų tariama "je", taigi tarimas gaunasi gan linksmas. Jeburge buvo išeiginė, bet kaip ir reikėjo tikėtis – lijo! Apart koldūninės “Uralo koldūnai”, vietinio "CUM" (cenrtralinij universalnij magazin) ir vietinės reikšmės diskotekos, kur girtas pilietis sumušė pora panelių už tai, kad jos nenorėjo su juo šokti, atsiminimų nerasta… 

 
"Centriukas" - medžiagos šifravimas ir siuntimas į Prancūzija, į M6 ir W9 televizijas.

Važiuojam link vietovės vadinamos – Petuhovo, garsėjančios savo gydomuoju purvu ir esančios visai netoli Kazachstano sienos! Apsistojame prie “Meškos ežero” – “Medvežje ozero”, kuriame niekas negyvena, neauga ir nesiveisia, nes vandenyje yra nerealus druskos kiekis, sako net daugiau nei Negyvoje jūroje… 



Petuhovo, važiuojame į Omską. Pakeliui sulaukių belgų pasipiktinimų, jog Rusija yra nesąmoninga šalis, nes kasdien, nuvažiavus iš vieno miesto į kitą – reikia persukinėti laikrodžius, nes atsiduri kitoje laiko juostoje! Konkretus pavyzdys Ekaterenburgas – Petuhovo – Omskas… iš tikrųjų susimąstai kokia vis dėl to didžiulė tą Rusija! 



Eh, Omskas… gražus miestas, čia turėjau individualius ir simpatiškus gidukus (dar iš tų laikų kaip gyvenau Egipte - mano buvę turistai). Parodė visus žymiuosius objektus pradedant Kalčiako rezidencija ir baigiant paminklu santechnikui! O vakare, turėjau “aukštą kultūrinę programą” naktiniame klube "ATLANTA", kur pirmame aukšte (gal truputį garsiai įvardinta, greičiau rūsyje) yra striptizo klubas, antrame boulingas, o trečiame vyksta įvairios kovos ringe… tą vakarą kai ten buvau aš vyko kovos be taisyklių – “boji bez pravil”, kur galėjo dalyvauti visi norintis ir kautis arba su profesionaliu kovotoju, arba su kitu megėju kaip ir jis pats!.. "Vaizdzelis nekoks", ypač pagalvojus, kad visi tie megėjai buvo rimti žmonės, užimantys pareigas ir matyt taip išliejantys emocijas, kurios mėnesių mėnesiais kaupėsi juose… O dar kita mintis manęs neapleisdavo stebinti visą šį grožį – kažin ką jie pasakys savo bendradarbiams, žmonoms, kaimynams, draugams ir giminėms kai po šių kovų grįš sumaitoti ir mėlynuoti?… 



Nukrypus nuo transibo (t.y. transibirinės geležinkelio magistralės) kurso, padarėm lanką ir aplankėme Barnaulą, pasitikom saulę traukinių stotyje, nes laukėm kitų dalyvių atvykimo. Nuvykom į Altajaus kalnus, pasigrožėjome arklių kaimenėmis smagiai šuoliuojančiomis po Altajaus pievas. Nusimaudėme šaltame kalnų upelyje, kur baidarėmis gali leistis tik profesionalai, o nuvykti į šią vietą galima tik sraigtasparniu - kuo mes iš esmės ir pasinaudojom. 

 


Važiuodami atgal sustojome turgelyje pas babuškas ir nusipirkome medaus ir midaus. Skirtingai nei Lietuvoje, čia midus labai silpnas vos 10 – 15 stiprumo ir daromas iš medaus raugo. Geriamas išties maloniai ir skaniai. 



Grįžtant link transibo, neišvengiamai turėjome pravažiuoti Kemerovo miesto, kuriame beje aš gyvenau vaikystėje. Kemerove aplankiau savo dėdę, kurio nebuvau mačiusi 17 metų, ir jis buvo lengvai šokiruotas mano atvaizdo matymu, manau pirmas sekundes pagalvojo, kad jam po naktinės pamainos ir nemiegotos nakties vaidenasi… Pasimatymas buvo gana trumpas, lygiai tiek, kiek prireikė nueiti į dušą (nes tą naktį teko miegoti mašinoje), suvalgyti lėkštę sriubos, pasižiūrėti nuotraukas bei trumpai papasakoti apie tai kas aš, kur aš ir kaip aš…ir vėl į trasą! 
Krasnojarskas – labai gražus miestas, kuris man patiko turbūt lygiai taip pat, kaip ir St. Peterburgas bei Maskva… Būtent čia teka Jenisėjus, yra 100 rublių kupiūroje pavaizduota bažnytėlė. Atradom gan įdomią parduotuvę, kurioje galima už 200 – 300 rublių nusipirkti tikrus milicininko marškinėlius arba majoro antpečius. Nusipirkti gali visiškai teisėjai ir nekliudomai, o va už nešiojimą gresia kosminės baudos ar net kalėjimas. Kontrastiška šalis ta Rusija… 
 
Pakelyje gali nusipirkti praktiškai visko: "Crazy Russia" sako užsieniečiai...



Iš Krasnojarsko anksti ryte pajudame per taigą (tai toks Sibiro miškas) link Irkutsko… Užsieniečiai lengvai nustebę, nes įsivaizdavo, kad taiga ir Sibiras kažkas panašaus į Antarktidą, kur vyrai šildosi spiritu, po gatves vaikšto baltos meškos, o lauke -40 visus metus. Visuotinai priimtas stereotipas. O čia pasirodo auga gražūs miškai, oras „už borto“ +25 rugsėjo pabaigoje, šviečia saulutė ir po valstybinę magistralę ganosi karvės. 


"In the middle of nowhere" sutikom medžiotojus, kurie ir pagirdė ir "šautuvus davė palaikyt"

Pietums sustojame pakelės kavinėje „u Piotra“, kurios savininkas pasirodo lietuvis Petras ir lietuviškai ši kavinė vadintųsi „Pas Petrą“, maloniai nustebinau šeimininką, kuris pats stovėjo už baro, kai „prainformavau“ jį – kad esu lietuvė. Mūsų marga užsieniečių šutvė visuose miestuose ir kaimeliuose labai traukė akį ir skatino daugybę klausimų, ir visi būtinai norėjo žinoti iš kokios užsienio šalies mes esam. O mes gi internacionalinė grupė buvome, tai ir prisistatinėjome kiekvienas atskirai, vėliau paskaičiavom, kad mūsų 11 žmonių grupėje, buvo 7 tautybės


Dirbu - verčiu meniu, tuoj bus pietūs

Po pasisvečiavimo pas tautietį, teko grįžti vėl į kelią ir nakvoti „šaunioje“ Tulūno gyvenvietėje, kur gyvena buvę „zekai“ (t.y. kaliniai). Kraupoka buvo eiti į kavinę, kurioje nepilnamečiai – pirmą kartą pamatę užsieniečius bandė pasirodyti kietais ir gėrė gryna spiritą, užjūrio svečius kvietė laužti rankas ir eiti į vietinę diskoteką. Svetingi žmonės, ką ir bepridursi. Mūsų nakvynės vieta buvo aptverta aukšta geležine aklina tvora, kurios viršus apsuktas spygliuota viela, o prie vartų stovėjo aukštas apžvalgos bokštas su galingu šviestuvu. Viešbučiu, hosteliu, ar net nakvynės namais šią vietą pavadinti butų sunku ir arčiausiai tiesos pavadinimą šiai vietai sugalvojo vienas olandas – „GULAG tent camp“… na dėl tent camp – pasiginčyčiau, nes ten vis tik buvo medinis namas, su patogumais lauke ir senovinio stiliaus elektriniu lempiniu šildytuvu, su metalinėmis lovomis, kurios užtrauktos iš apačios viela, kaip kareivinėse ar kalėjime… Nors turėjom kelis atskirus kambarius, keli manieji užsieniečiai įsiprašė miegoti mano kambaryje, kad būtų drąsiau. Jie kažkodėl galvojo, kad mus naktį kas nors butinai užpuls, o aš mokėdama rusų kalbą su plėšikais bent susikalbėsiu! Kvaileliai... Vis tik nakvoti ten buvo savotiškas ekstrymas… O mūsų vairuotojai bijodami nemalonių pasekmių, liko nakvoti mašinose su visa vežama brangia technika! 



Ryte buvo labai malonu išsinešdinti iš šio svetingojo tolimojo Sibiro miestelio ir toliau leistis į kelią. Tolimesniame kelyje olandus ir belgus maloniai nustebino laisvai augantys neaprėpiami kanapių plotai, dėl kurių mums netgi teko daryti neplanuota sustojimą, pasiteisinant „nice shot place“… 



Pavakaryje pagaliau atvykstame į Irkustką, kur dar paklaidžioję gatvėmis pagaliau įsikuriame savo viešbutyje… Ryte vėl vyksta filmavimai, tuo tarpu aš turiu laiko prasieiti Angaros krantine, ramiai pasėdėti prie Aleksandro III paminklo, žiūrint į kitoje upės pusėje matomą jo tvarinį – „Transibiro geležinkelį“, aplankyti kelias parduotuves ir užeiti į interneto kavinę. Beveik išeiginė



Kitą dieną vėl reikia pakuotis savo daiktelius ir "ni svet ni zaria" , t.y. iš pačio ankstaus ryto važiuoti link Baikalo ežero, keltis keltu į Alchono salą, apsistoti jaukioje kaimo turizmo sodyboje. Ryte, dar neišaušus su visa grupe kulniavom į „Šamankos“ paplūdimį pasitikti saulės ir pradėti darbo dieną gražiu kadrų gaudymu! 
Pagal programą turėjome iš Alhono salos uosto, plaukti į Listvianką, bet prasidėjo didžiulė audra, ir mūsų surūdijusios baržos kapitonas atsisakė toliau plaukti, beje įveikus daugiau nei pusę kelio, ir pasuko atgal! Bangos buvo įspūdingos – 7 metrų. Visus suvarė į triumus, vėl teko girdėti maldų įvairiomis kalbomis ir žiaukčiojančių garsų iš tualetų… Manęs ši audra kažkaip ypatingai nepaveikė ir aš net sugebėjau užmigti nuo supimo! 



Taigi teko grįžti ne tik į Alchoną, bet ir į Irkutsą, kur dėl laiko trūkumo, buvome priversti transportuotis iki Ulan Ude malūnsparniu… Kadangi mūsų buvo daug, o malūnsparnis tik vienas, taigi – man, vienam vairuotojui, mūsų filmavimo grupės vadovui ir visai filmavimo technikai teko važiuoti mašina. Ir kaip pasirodė, mes atvažiavome greičiau nei atskrido malūnsparnis! Plius dar į valias prisižiūrėjome gražių vaizdų. 


Baikalo ežeras

Ulan Ude, autonominėje Buriatijos respublikoje, paliko gana nešvaraus, netvarkingo ir nedraugiško miesto įvaizdį! Bet vis tik niekada nepamiršiu “Didžiausios Lenino galvos” pagrindinėje aikštėje. Girdėjau pasisakymų, kad dar sovietų laikais buriatai norėdami išsišokti sugalvojo padaryti didžiausia Lenino skulptūrą visoje Sovietų Sąjungoje, bet surinktų lėšų užteko tik didžiausiai Lenino gavai, kuri ir dabar stovi miesto aikštėje ir atrodo gana kraupiai - lyg nukirsta… 



Vakare, dar turėjome progos nuvažiuoti į Buriatijos nacionalinį parką ir akis akin susidurti su stumbrais, kurie atrodė gana nepiktybiškai, bet grėsmingai, ir mes su drauge nuo jų slėpėmės cerkvėje, o po to lipom per tvorą, norėdamos ištrūkti laisvėn… 



Visą mūsų pasivažinėjimą ir nuotykius, užbaigė triukšmingas „Gala party“ ir po jo technikos krovimas į traukinius, kuriais mūsų, dabar jau buvę, bendradarbiai, kolegos ir darbdaviai važiavo į Mongoliją, o vėliau Pekiną… 
Ryte mes sėdome į savo traukinį ir pasiruošėm gana ilgai – 3 parų kelionei į Maskvą… Irkutske į mūsų kupė atsikraustė kaimynas… visai simpatiškas jaunuolis – „molodoi čekovek“, kuris, kaip paaiškėjo, ilgos ir bendros mūsų kelionės metu, yra kosmonautas ir griežtai uždraudė jį fotografuoti… bet aš juk, ne veltui praleidau tiek laiko su reporteriais, režisieriais, fotografais ir operatoriais, kad bent iš pasalų nenufotkinčiau jo uniformos emblemos. Saša buvo labai malonus ir rūpestingas, visą kelia mus maitino, lašiniais, raugintais agurkais, karštom bulvėm - pirktom pas babuškas traukinių stotyse, juoda duona, įvairiais saldumynais ir girdė „Sovetskoje šompanskoje“ vagone – restorane! Nu nastojaščij polkovnik! Gaila buvo su juo atsisveikinti. Va gi kur tikras vyras, džentelmenas, sportininkas, komsomolcas ir šiaip gražuolis… toliau važiuojantys į Murmanską.  Va mergaitės, kur visi tikri vyrai pasidėjo – arba Irkutske arba Murmanske kariniuose kosminiuose poligonuose.



Tai kaip mus vežė „bombistas“ iki Šeremetjevo oro uosto, kaip pasieniečiai pastebėjo, jog mano viza buvo neteisingai pratęsta ir aš neišskridau tą dieną į Kairą, kaip nakvojau oro uoste 2 paras, ir šlaisčiausi po Maskvą (va kur pravertė mano patirtis išanalizavus metro schemą), Arbatą, Vorobjovi gori, ir kitas vietas – istorija nutyli… 


Prie V. Cojaus sienos, Arbatas, Maskva

Bet iš tų dienų nuotykių, labiausiai įsiminė vienos bomžės pasisakymas prašant išmaldos: „devuška podderžite moskovskih bomžej, daj na pivo, a to pohmelje mučiajet“ (panele, paremkite Maskvos benamius, duok pinigų alui, o tai pagiros sunkios – vertimas, ir prašau atkreipti dėmesį į paremkite ir duok). Negalėjau atsisakyti arba praeitį ramiai pro šalį, juk ir pati buvau tuo metu benamė, o rusų nuoširdumas ir atvirumas – tiesiog pakerėjo!.. 
THE END – КОНЕЦ – PABAIGA

2016 m. balandžio 27 d., trečiadienis

Keliauk kol dar gali... arba Kruizas Nilu eilėmis 


šį eiliuotą padėkos laišką - prisiminimą gavau iš vienos savo turistės, su kurią keliavome 2009 metais "Kruizu Nilu". Ačiū Jums Danguole Šalniene, tikiuosi kada nors vėl susitikti.


Skrydžiu Fly LAL į Hurgadą mes išskridome ryte
Vakarop saulutei leidžiantis visi buvom Kaire.
Daug Hurgadoje statybų, daug naujų, gražių namų,
Šone Raudonoji jūra sužavėjo skaidrumu...
Afrikos pajutom karštį, matėm daug puikių vaizdų,
Žvelgėm dykumon kur smėlis, saulė, karštis – kaip skurdu.
Tuoj prie Gizos piramidžių vykome autobusu,
Ant kupranugario joti tikrai buvo man baisu!
Sfinkso šventyklas aplankę, degustavom kvepalus,
Iš Kairo nac. Muziejaus buvome išprašyti...
Vakare gelež. stotyje šventėme gimtadienį,
Traukiniui vis palinguojant – negalėjome užmigt...
Ryte Nilą jau pasiekus MIS WORLD laive jau buvau
Džiaugiaus denio malonumais, valgiau su apetitu.
Asuane pas Izidę plaukėme jau laiveliu,
Šventykla šį perstatyta, o joje tiek paslapčių...
Nubių kaime pavaišino Karkadė mus arbata,
Nile maudėmės ir šėlom, plaukėm atgal feliuga.
Vakare susipažinom, prisistatmėme kas mes,
Pamiegoję kruiz. laive vėl kelionę turim tęst.
Vėl ryte Kom Omb šventyklą mes išnaršėme visi,
O Edfu mieste po pietų karieta važiavom vis...
Horo šventykloj pamatę daug hierogrifų senų
Mes išmokom skirti raštą – kas iš sparnų, kas iš ragų!
Vakare arabų šokius mokė mus Angelina,
Visi džiaugėmės pavirtę – kas šeichu, kas arabe.
Luksore jau kitą rytą buvome pačiu laiku,
Matėm mes karalių slėnį, kapus lankėm – kaip gilu!
Hačepsut šventyklos karštis pasitiko mus ryte,
Bet alebastro nusipirkę džiaugėmės autobuse.
Memnono dveji kolosai pasitiko pakeliui,
Po pietų Papirus Galerijoj susipažinom su papirusu...
Karnako šventykla iš tiesų liks atminty,
Nes ten krikštino krikščionys, matėm atvaizdus dievų.
Apie Skarabėjų ėjo mus procesija šauni,
Sugalvoję mes po norą siekėm būt laimingesni!
Vakare Luksoro turguj mes derėjomės ilgai
Ir vėlai į laivą grįžę mes miegojome ilgai...
Dar neteko man sutikti gidės kaip Angelina,
Sužavėjo josios žinios ir jos darbo kultūra!
Už kelionę šią dėkingi mes labai Angelina,
Ahmedui, kad mus lydėjo sakome „šokran“ labai!
Afrika pamačius esu laiminga, karštis neišgąsdino – keliausiu toliau...
Linkiu visiems kelionių, įspūdžių naujų, 
Gal būt ir susitikti laike atostogų...

Keliauk kol dar gali, sveikatos kol turi, nes greit ateis tas laikas, kai sveikatėlė baigsis! 
Danguolė Šalnienė (pakeliui iš Luksoro į Hurgadą, 2009-09-19)

2016 m. balandžio 24 d., sekmadienis

"Macaroon" makarūnsai



23/11/2014   22:30

Noriu pradėti nuo "macaroons'u", nes būtent jų paragavusi, šią, šlapiai-šaltai-drėgną, pavakarę gimė mintis parašyti - kur ir ką skaniai valgiau "ever". Vilniuje ir apskritai visur dabar tiek daug maitinimo įstaigų, kavinių, kavinukių bistro, restoranų, picerijų, barų ir pan., kad net nežinai žmogus kurią pasirinkti! O kai širdis (ir skrandis) užsigeidžia kažko šitokio - sunku pasirinkti ar atsirinkti! Taigi bent sau pačiai - noriu padaryti atmintinę "kur ir ką" skaniai valgiau. Gal ir labai neskaniai ką nors įrašysiu, bet iš tiesų noriu daugiau pozityvumo, todėl stengsiuosi rašyti tik apie gerai.
Žodžiu prasidėjo viskas nuo makaronų - tų kurie desertas. Iš esmės makaronai arba kaip mūsuose juos vadina makarūnsai - tai migdolinės tešlos pyragaičiai, sudaryti iš dviejų dalių, kurios tarpusavyje sulipintos kokiu nors skaniu kremu. Taip buvo ne visada. Kažkada tai buvo tik migdolinės tešlos paplotėlis, kilęs iš nežinomo Venecijos vienuolyno dar VIII amžiuje, ir Prancūzijos karalienės E. Mediči dėka atvežtas ir išreklamuotas Versalyje. Tik po Didžiosios Prancūzijos revoliucijos, kurios fone įvyko ir pasaulio kulinarinė revoliucija, makarūnsai tapo mums atpažįstamos formos - dvigubi ir pertepti kremu. Šiandien jie beprotiškai populiarus visame pasaulyje, o ypač Prancūzijoje. Čia jie gaminami įvairių įvairiausių skonių ir spalvų! Apart, daugybės saldžiai-vaisinių, jie gaminami pakalnučių ar kaštonų skonio, kepenėlių pašteto ar net juodųjų ikrų skonio!

Mano pažintis su makarūnsais prasidėjo Prancūzijos Rivjeros širdyje - Nicoje, kavinėje "Rotonda" - viešbutyje "Negresco". Tuomet dar nieko nežinojau apie makarūnsus - nei kas tai, nei kuo jie ypatingi. Kuomet prie užsakytos "Cafe Negresco" atnešė ir trys mažutėlius desertukus, į makarūnsą net neatkreipiau dėmesio - atrodė kaip bezė pyragaitis, tad pasilikau jį pabaigai kaip pati nuobuodžiausia. O jau kai paragavus, net nebeprisimenu kokie buvo pirmieji 2... Makarūnsas mane pakerėjo - traškus ir tąsus vienu metu, puikiai jaučiamas migdolų ir citrinų skonis (tąkart gavau citrininį) - tai buvo nepamirštama! Iki tokio lygio nepamirštama, kad šiandien Nica man asocijuojasi su makarūnsais, kavine "Rotonda" ir dar panoramine aikštele ant pilies kalvos, nuo kurios atsiveria pasakiškas Angelų įlankos vaizdas.
Taigi apie ką mes ten?.. Ak, taip MAKARŪNSAI!
Makarūnsai Nicoj parsiduoda ne tik konditerijos parduotuvelėse ir mažose kavinukėse, kurių 3 iš 4 staliukų stovi ant šaligatvio šalia važiuojamosios dalies, bet netgi ir McDonolde (ir ten irgi puikaus skonio ir kokybės). Ir nei vienas mano Nicos lankymas neapsieidavo be šių žavių pyragaičių.

Taigi, Nica, Žydrasis Krantas ir iš vis Provansas man dabar neatsiejamai asocijuojasi su makarūnsais.
Grižusi į pilką rudeninį Vilnių, arba baltutėlėm snaigėm pasipuošusi žiemiską mylimą miestą kartais labai norėdavosi prisiminti tą Nicos skonį, atgaivinti prisiminimus bei praskukti atmintyje ten matytus vaizdus. Laimei, pernai atradau, kad ir Lietuvoje pradėjo kalbėti ir netgi gaminti makarūnsus. Pradžioje labai nedrąsiai - "Biržų duona" kepdavo po labai nedaug ir reikėdavo pusę miesto apvažiuoti, kol juos rasdavai, vėliau visokios "iki" ir maksimos, namų šeimininkių postai feisbuke kartais informuodavo, kad makarūnsai užklydo ir į jų virtuves. Bet to tikrojo Nicos skonio tąkart taip ir neradau...
O va šiandien beeinant į spektaklį Jaunimteatryje, nusprendėm užsukti į išgirtąją  "Ali šokoladine" prie Halės turgaus. Ir? Tai buvo nuostabiausi prancūziški makarūnsai, kurių neatskirtum nuo patiekiamų "Rotonda" Nicoj!
Taigi "highly recomended macaroons" pas Alį, geresnių Lietuvoj dar neteko ragauti!
P.S. buvo ten ir kitų skanių skaniausių desertų vertų kiekvieno už juos sumokėto cento (galima iš gastronominio malonumo netgi lekštutę išlaižyti), bet jų analogų neturiu su kuo palyginti, nes jie nepakartojami - o tai reiškia irgi verti nuodėmės!
P.P.S. sūri karamelė irgi gėris :)

Labanakt,
Su šypsena A.