2015 m. spalio 26 d., pirmadienis

“Egiptietės” užrašai iš Marakešo

“Egiptietės” užrašai iš Marakešo

2012 sausio 31 d.

Tik atskridus labai nustebino marokietiški policininkai, kurie pasitiko prie įėjimo į oro uosto pastatą – graži išlyginta ir prižiūrėta uniforma, ramuma akyse, pasitikinti savim povyza ir kažkas dar labai išdidaus, tik nepagaunamo iš pirmo žvilgsnio. Visai nepalyginsi su egipčioniškais analogais, kurie į visus turistus žvelgia lyg šunėkai, nesuprasi ar įkasti ruošdamiesi ar skanaus kauliuko maldaudami, apsiredžiusiais nutąsytom, nuvalkiotom ir neprižiūrėtom unifomom, o ir patys atrodantys lyg ką tik po palme miegoję...
Atvykdama ruošiausi daugiau naudotis angliškom ir savo labai skurdžiom ispaniškom žiniom, nes buvau girdėjusi, kad Maroke nors ir oficiali arabų kalba, be ji stipriai susimaišiusi su berberų ir prancūzų. Bet jau tik įžengus pro autobuso, kuris veža iki pagrindinės Marakešo aikštės, duris ir pasisveikinus su vairuotoju bei paprašius jo bilieto man nesvetima egiptiečių arabų kalba, iš kart buvau atpažinta ir priregstruota prie daugiausiai gyventojų turinčios arabiškos šalies – Egipto. Vairuotojas viską suprato ir netgi atsakė man visai suprantamu „mija“ dialektu bei tuoj pat puolė teirautis kaip ten reikalai su revoliucija mano gimtinėje. Čia gal reiktų paminėti, kad mano kelionė Marokan sutapo su Egipte vykusiom demonstracijom bei reikalavimu prezidento atsistatydinimu. Nepaisant to, dar supratau, kad marokiečiai švelniai tariant nelabai įsivaizduoja kaip atrodo tie egiptiečiai ir egiptietės jei mane baltaodė, geltonkasę ir žydraakią lietuvaitę pripaišė prie gausaus egiptiečių sąrašo...
Atsisėdu, apsidairau – o kartu atskridusieji iš kažkur jau rankose turi Marakešo žemėlapius... o aš jų dairiausi, bet taip ir neradau. Ech, gaila – bet tai negi dabar klausi kur gavo ar atgal bėgsi ieškoti? Nieko nuvyksiu į centrą, ten informaciniam centre juk irgi turės jų būti... Užbėgus įvykiams už akių pasakysių, kad nei žemėlapio nei juo labiau informacinio centro Marakešo centre nėra, jei tikėti kitais turistais tai infocentras, lyg ir turėtų būti kažkur naujojoje miesto dalyje, netoli geležinkelio stoties, bet niekas jo nematė ir niekas, iš mano apklaustų keliautojų, jame nesilankė. Taigi žemėlapiai yra oro uosto pastoto viduje, prie išėjimo į lauką durų, po kairę pusę – sudėti ant tokio medinio vežimo su stogeliu. Visa tai aš atradau jau išskridimo diena, bet kaip sakoma, geriau vėliau nei niekada...
Važiuoju iš oro uosto ir stebiu pro langą neįtikėtino švarumo gatves, šaligatvius, prižiūrėtus gazonėlius ir prie jų kelininkų liemenėmis apsirėdžiusias dirbančias moteris, o dar kur suoliukai ir prie jų esančios šiukšledėžės. Nuostabu ir neįtikėtina.
Stotelė Džema El Fna – pagrindinė Marakešo aikštė ir turistų traukos vieta. Jei tikėti internetiniais užrašais, tai tik išlipus turėjo priskręsti bent koks disietkas marokiečių siūlančių nuvesti į viešbutį, nes beveik visi keliautojai išlipantys iš autobuso nr. 19, yra backpakeriai, t.y. keliaujantys savarankiškai bei mėgstantys ne itin prabangius hostelius ar viešbutukus. Taigi jau buvau nusiteikusi itin karingai ir gąsdinančiai, bet... neprireikė. Arba mano išvaizda visus atgrąsė, arba kaip visada internete esanti info stipriai persūdyta. Žodžiu prie manęs itin nedrąsiai priėjo vienas vaikinukas, pasiūlė palydėti iki „good and cheap hotel“, bet man atsisakius daugiau ir nebesisiūlė. Akies krašteliu dar spėjau pasekti ir kitus išlipančius keleivius su kuprinėm, bet ir prie jų niekas pulkais nešoko...
Tam, kad neklausinėti praeivių kur gi iš tikrųjų prasideda ta Džema El Fna (nes internete parašyta, kad už kiekvieną atsakytą klausimą ar nulydėtus 10 metrų reikia mokėti prisistačiusiam ar užklaustam padejėjui, nusprendžiu, kad esu labai patyrusi ir savarankiška keliautoja ir traukiu nuo stotelės per nediduką parkelį ta kryptim, kaip ir didžioji dalis aplink esančių žmonių. Pasirodo neapsirikau, paėjus kokį šimtuką metrų atsiduriu aikštėje...
Vėl gi jei tikėti internetiniais pasisakymais, tai aikštė yra nerealaus dydžio, su daugybę veiksmo – akrobatais, fakyrais, kobrų užkalbėtojais, pasakoriais, kišenvagiais, gėrimų pardavėjais (apdarais kažkuo panašius į meksikiečius), dreseruotomis bezdžionėmis, muzikantais ir begalę turistų bei vietinių žioplinėtojų. Vėl gi jei tik prie kurio nors veikėjo užtruksi bent sekundėle ilgiau – irgi turėtų kas nors prisistatyti kaulydamas pinigų arba dėdamas kobra ar kitokį ilgą ir bekojį roplį tau ant kaklo... Bet nieko panašaus – praėjau lėtu žingsniu, nors per pagarbų atstumą (ir nefotografuodama – nes už tai irgi kaip žinia reikia mokėti), pro gyvačių dresuotojus, suvenyrų ir gėrimų bei užkandžių pardavėjus, dresuotas bezdžiones ir akrobatų parodijas ir niekas nelipo, į akis nelindo ir fotografuojamas nesiprašė. Gal jei būčiau sustojusi pažiūrėti reginio ar nufotografavusi kurį iš jų – tuomet jau už gražias akis neatsipirkčiau, bet tai ir normalu, juk vietiniai tuo duona uždirba, o jei prisiminti ir kitas šalis tai daug tokių persirengėlių ir egzotų mielai už pinigėlį fotografuojasi ir Kryme, ir Italijoj, ir Graikijoj ir kitose civilizuotose bei nelabai šalyse.
Taigi žemėlapio neturiu, kur viešbutį ieškoti nežinau, mano pakeleiviai atskrenda tik po geru šešių valandų... taigi – ką veikti?
Nusprendžiu pirmiausia pavalgyti, o iš patirties Egipte žinau, kad turistams pirtaikytos maitinimo įstaigos būna arčiau žymių vietų (šiuo atveju prie pat aikštės), na o nulindus giliau į šonines gatveles – galima rasti vietinių greito maitinimo įstaigėlių, už per pus mažesnę kainą ir su skanasne virtuve. Tik reikia atkreipti dėmesį į tai, jog tose vietinėse kavinukėse turėtų būti ne tuščia, o prie staliukų sedėti bent keletas vietinių, ir kuo jų ten daugiau sedės, tuo reiškia geresnis maistas ten siūlomas! Juk vietiniai žino kur pigiau ir skaniau pavalgyti...
Taigi drąsiai leidžiuosi į Marakešo medinos (suprask senamiesčio) gilumą maisto paieškoms. Ir vėl – internete bei daugelio keliautojų atsiliepimuose rašoma, kad Medinoje ir jos siaurose gatvelėse pasiklysti galima kaip du kart du, o grįžti atgal į pradinį tašką yra maždaug kaip 1893 kart 3492 ir pakelti kubų, t.y. labai sunku... Na ka gi turiu laisvo laiko sočiai, taigi galiu ir pasiklysti jei ką – vis tiek toliau medinos nenueisiu, nes ji visa yra apsupta dar viduramžius menančia siena. Pasiklysti nepavyko, nors ėjau 4 kartus iš aikštės ir vis skirtingom kryptim, tyčia negrįždama tais pačiais keliais, labai jau neklaidžios tos gatvelės (o gal čia mano mokyklinių laikų orientacijos būrelis kaltas), o ir pločio iš jų tikėjausi mažesnio... Penktam kartui nutariau eiti taip, kad nušaučiau iš kart du zuikius – paieškočiau kur pailsinti kojas ir užkąsti bei pabandyčiau rasti bent keletą nebrangių viešbutukų. Pastarųjų adresus dar buvau išsirašusi iš interneto svetainių. Nutariau pasirinkti Riad Zitoun El Kedim gatvę, nes ji buvo visiškame aikštės kampe – be to šiam gale dar nebuvau blūdijusi, na ir aš ją pirmąją iš visų mano išrašytųjų atradau.
Pagal aprašymą viešbutukas turėjo būti visai netoli, tik va atstumas buvo aprašytas keistokai – paėjus Riad Zitoun El Kedim apie 200 metrų, pasukit į gatvelę dešinėje, o ten paėjus dar truputį už tokio tai ir tokio viešbučio pasukite į kairę ir po 20 metrų bus mūsų viešbučio durys... Hm, tas atsumo matavimas metrais gal ir gerai, bet tai kaip man jį išmatuoti? Taigi nusprendžiu, kad greičiausiai tai bus pirmas posūkis į dešinę ir pirmas į kairę – leidžiuosi į atradimų ir pažinimų kelionę. Klausinėjimams vėl gi nusprendžiu nepasiduoti, ir kaip didelė mergaitė elgtis savarankiškai ir be niekieno pagalbos. Tai iš akies jeigu pamatuoti tai kaip tik nuėjus tuos nurodytus metrus iš tikrųjų iš dešinės atsiranda nedidelė ir siaura žemyn besileidžianti gatvelė, o jau joje kas 5 metrus viešbučiai, hosteliai ir brangesni riadai (viešbučiai su vidiniame kieme įrengtu sodu). Nusprendžiu, kad dabar vis tik beprasmiška netgi kainos klausinėti, nes net neįsivaizduoju, kokia yra ta normali ir nepadauginta kaina už nakvynę. Jei tikėti internete skelbiamom kainom tai hostelyje su bendrais patogumais naktis atsieitu apie 8-10 eur žmogui, bet draugė (kurios vis dar laukiu atskrendant) sakė, kad dabar ne sezonas ir kainos turėtų būti kiek mažesnės. Na ir gerai, nusprendžiu... svarbu radau stebuklinga hiostelių gatvelė ir bendrakeleiviams atsibeldus nereikės ilgai blūdinėti patamsiais ir blaškytis iš vieno senamiesčio kampo į kitą. Einu atgal, juk taip ir neužkandau, o tai buvo pirminis tikslas.
Grįžtant užmatau nedidelę, iš pirmo žvilgsnio ne itin švara pasižyminčia ir ne itin turistinę užeigėlę, kurioje bent pusę vietų užimta aktyviai bekramsnojančių marokiečių, o prie giliau esančio staliuko įsitaisiusi net ir nedidelė turistų grupelė su gidu. Kaip tik tai ko reikia – nusprendžiu, ir užeinu. Prišoka padavėjas ir prancūziškai burbuliuodamas nuveda mane prie staliuko, kur įteikia tą pačia kalbą išrašytą meniu. Nė velnio nesuprantu, išskyrus „Tagine“ ir „Kous kous“, apie šios patiekalus irgi jau buvau prisiskaičiusi visažiniame internete. Kadangi ir pastarųjų taginų bei kuskusų yra po kelias rūšys, nedrįstu rinktis ir sulaukusi padavėjo užkalbinu jį angliškai, kad arba atneštų meniu angliškai arba išverstų (meniu angliškai nebuvo, kaip ir visose kitose per tas šešias dienas keliones mano aplankytose kavinėse). Pasirenku „Tagine“ su vištiena, iš benrųjų marokietiškų kulinarinių žinių laukiu kažko ypatingo su daug įvairių daržovių ir mėsos, didelės porcijos už nedidelę kainą (viso 30 dirhamų arba 10 litų), patiekto įmantriam moliniam indukę su kūgio formos dangčiu. Atsigerti pasirenku žymiąsias šviežiai spaustas apelsinų sultys, kurių stiklinė man kaštuoja 8 dirhamai. Atneša maistą – indelis molinis, dangtis kaip ir priklauso, garuoja... bet sudėtis ne itin ypatinga – troškintas vištos sparnelis su krūtinelės dalim, ir ant jo „palapine“ sudėtos troškintos bulvės, morkos ir svogūnas. Kažkaip tikėjausi ko nors ypatingesnio, na bet valgyti tai norisi – sukertu viską ir dar su duona troškinio padažiuką išmirkau. Jei tikėti visažinių atsiliepimais tai visur dar ir už duona turėtų būti priemoka, bet niekur iš manęs tokios nereikalavo ir į sąskaita papildomai neįrašinėjo. Užsigeriu skaniosiom sultytėm, susimoku ir einu toliau blūdyti bei laukti bendrakeleiviu.
Dar kartą prabrendu aikštę, suprantu esanti išsidūrusi su sultytėm kavinėj, nes aikštėj tokios pat parduodamos po 4 dirhamus, beje tai buvo jų pigiausia kainą per visą kelionės laiką. Ir nusprendžiu pasivaikščioti po turgų, pasigrožėti suvenyrais ir paplanuoti lauktuves iš esamos pasiūlos (juk žinia, kad pirmą dieną jų pirkti gink Dieve negalima).
Turguje – pasak buvusių lietuvių atsiliepimų, o ir lyginant su rytietišku turgumi Kaire, praėjimo turėčiau nesulaukti, o užėjus į kokią krautuvėlę – iš kart turėtų ką nors siūlyti ir kviesti derėtis. Pirmas kelias gatveles praeinu gan grietu žingsniu, tik iš padilbų nužvelgdama prekes ir tik šypsniu atsakydama į retus „Bonžur“. Jokio šlykštaus kabinėjimosi, debiliškų juokelių ar įkyraus lendimo į akis iš prekeivių pusės iš vis nėra. Nusprendžiu sulėtinti žingsnį, nes ir kojos ne valdiškos, o ir nuo mirgu margu akyse jau tuoj ims plaukti. Einu lėčiau, žvalgausi, netgi išdrįstų užeiti į kelias parduotuves ir pačiupinėti patikusius daiktus! Ir vėl jokių – hello my friend, special price fo you, o išeinant – how much, jokio pošlumo ir įkyrūmo. Pardavėjai tik santūriai prieina, ir tai ne iš kart tau tik įėjus, ir atsistoja šalia laukdami kol atkrepsi į juos dėmesį ar ko nors paklausi; retesni klausė ar gali padėti, o išgirdę atsakymą, kad tik žiūrinėju, primygtinai nesiūlė pradėti derybų ir nepykdavo kai tiesiog padėkojusi išeidavau. Žodžiu aš šoke – europa ir ne kitaip, matyt gerai padresavo marokiečius prancūzai su ispanais, kurie ne taip jau ir seniai buvo pasidalinę šią šalį, o vėliau čia tuntais važiavo ir važiuoja atostogauti. Kas liečia bendravimą, tai pirmiausia esi kalbinamas prancūziškai arba ispaniškai, vėliau jau paprašius pereiti anglų kalbon – visi mielai sutinka ir pakankamai neblogai ją reiškią mintis. Kalbant arabiškai – vėl buvau įrašoma į gausias egiptiečių gretas, bet jau ne visi galėdavo man atsakyti suprantamai, t.y. jie mane suprasdavo, o aš jų nelabai, kadangi egiptiečių arabų dialektas žinomas daugeliui iš muzikos, telelaidų ir filmų, kurių didžiąją daugumą sukuria būtent Egiptas, o rodo visų arabiškų šalių televizija, o va man jų maišyta arabų-berberų-prancūzų žinoma, girdėta ir suprantama nebuvo. Bet tai nebuvo itin didelė kliūtis...
Toliau.
Motoroleriai yra irgi gan įdomus Marakešo, tikiu ir viso Maroko, o ypač jo didmiesčių, reiškinys. Čia jie zuja kaip bitės darbininkės – aikštėje, šaligatviais, senamiesčio gatvelėm, prie didesnių žmonių sanbūrių sulėtindami greičius bei nepamiršdami pypsenti bei skleisti dvokiančias išmetamasias dujas. Didžiausią nuostabą sukėle, jog motoroleriais, mopedais ir motociklais drąsiai laksto ir marokietės – tiek jaunos, tiek vyresnės, su galabėjomis (tradiciniais drabužiais) ir europietiškai apsirengusios, su vaikais ir pirkinių maišais. Nu šaunuolės moterytės!
Maroko moteriškos giminės atstovių apranga irgi sukėlė susidomėjimą – pirmiausią skarotos moterys daugiausia vyresnio amžiaus, jaunuolės – daugiausia rengiasi europietiškai ir plaukų neslepia. Moterų tarpe, matyt žiemos metu, gatvėje populiaru vaikščioti su  „pležiankių“ žieminiu variantu – mūsų supratimu paprasčiausiom naminėm „tapkėm“, tik ryškių spalvų ir būtinai su blizgučiais, bantukais ir pasiūvinėjimais. Per visą kelionės laiką neteko matyti jaunų moterų prisidengusių veidus, tik maždaug kas 15 iš vyresniųjų tarpo. Ir veidus nikabu jos dengia savotiškai, pirmiausia nikabas yra beveik peršviečiamas, antriausia – jis dedamas ne ant nosies, paliekant tik tarpeli akims, o rišamas atskiru „škurlium“ po nosimi! Tokiu būdu visos šios moterys atrodo panašios į varnas ir sukelia šypseną.
Vyrų apranga irgi įdomi, jeigu egipte dedamos galabėjos ir ant galvos šaltuoju metu laiku susukami tiurbanai iš šalikų ar seno patalynės gabalo, tai Maroke ant viršutinių drabužių dedama galabėja su kapiušonu, ir ne šiaip sau kokiu – o būtinai smailėjančiu į viršų ir stovinčiu. Pakeleivė Jurga pakrikštijo taip apsiredžiusius marokiečius „smurfais“, nors man jie labiau priminė „kuklus klaną“ arba kokius viduramžiškus budelius (ypač iš nugaros).


Kadangi pirmosios dienos didžiąją dalį buvau viena, tai noriu pasakyti, kad ypatingai perdėto dėmesio, priekabiavimų ar nepadorių ( ar taip galimai traktuojamų) pasiūlymų negavau, išskyrus tai jog vienas pagyvenęs marokietis, visai europietiškai atrodantis ir tik prancūziškai kalbantis, bandė mane pakviesti išgerti kavos į šalią esantį KFC. Nežinau ar jam nepadorios mintys buvo sukilusios ar tiesiog pagailo manęs, nes kokią valandą sedėjau ant suoliuko stotelėj belaukdama atvykstančių draugų, bet lyg tik tarp kitko mano pademonstruotas 7 mėnesio nėštumo pilvas jį privertė atsiprašyti, užjaučiamai palinguoti, po to pasveikinti, o po to vėl pakviesti kavos... O man vėl atsisakius – jis tiesiog atsistojo ir nuėjo sau.
Kadangi šis pasakojimas tiesiog mano pastebėjimai iš Maroko, tai toliau jau rašysiu ne padieniui, o tiesiog įdomesnius įvykius ar kelionės pastabas.
Atvykus draugams, nuėjome į mano atrasta stebuklingą gatvelę iš antro karto radome nakvynės vietą. Pirmasis netiko, dėl itin mažo kambario, bet užtat jame buvo tualetas ir dušas vietoje, o tik išėjus iš jo prisistatė pagalbininkas (kurio iš esmės nei reikėjo nei ką, bet tiesiog jau nebebuvo jėgų atsisakti) ir nuvedė į Sindi Sud hosteliuką, labai gražaus marokietiško stiliaus, kur sutarėm jog paimsim keturvietį kambarį už 200 dirhamų nakčiai. Pagalbininkui daviau 5 dirhamus ir jis visai patenkintas mus paliko (nors vėl gi jei tikėti internetu, tai turėjo drąskyti akis ir prašyti daugiau). Čia pat viešbutyje nusprendėm nešvaistant laiko kitą dieną vykti į dykumą, nes sekanti diena žadėjo būti penktadienis – šventa diena, skirta pamaldoms, tai vargu ar ką vietoje būtume nuveikę. Viešbutyje ir paklausėm dėl kelionės organizavimo, po trumpų derybų buvo nuspresta vykti už 550 dirhamų nuo žmogaus 2 dienoms ir 1 nakčiai į Zagorą. Į viešbutį atėjo žmogus iš netoliese esančios kelionių agentūros, viską suderinom, pažiūrėjom lankomų ir pravažiuojamų vietų nuotraukas, sumokėjom užstatą ir ramia širdim nusprendėm nebesijaudinti dėl būsimos kelionės. Jau kelionės metu paaiškėjo, kad kelionės organizatorių ir mūsų supratimas apie kelionę – ekskursiją stipriai skiriasi. Na pirmiausia tai lankomos ir nelankomos vietos buvo suvardintos neteisingai – žadama buvo lankyti Kasbah Tourirt Ourzazate mieste, ir Ait Benhaddou tik panorama (beje lankymas turėjo būti įskaičiuotas į kainą). Gerai, kad Ourzazate turėjome maždaug beveik 2 valandas pietums, vairuotojas prisiparkavo prie restorano esančio per gatvę nuo Kasbah Tourirt, taigi mes sumokėję po 20 dh nuo žmogaus apsilankėme ir Kasboj ir spėjom užkąsti.  Ait Benhaddou lankėm jau grįžtant ir nežiūrint to, kad mūsų turimam „Rough Guide“ buvo pažymėta, kad įėjimas į tą kaimą-tvirtovę nemokamas, mus vežęs vairuotojas liepė sumokėti po 10 dh vienam iš vietoje esančių berniukų už gidavimą. Pagalvojom, kad 3 litai ne kažin kokia suma ir sumokėję nuslinkom lankyti žymiojo sutvirtinto Ait Ourzazate kaimo, kuriame buvo filmuojama begalė holivudo ir europietiškų istorinių filmų. „Gidą“ pakrikštijom Mažuoju Muku, nes labai jau buvo į tokį panašus, vėl gi kalbėjo prancūziškai, angliškai iššlebezavojo vos kelis sakinius, toks jausmas, kad specialiai vilkino laiką, kad mažiau su mumis vaikščioti (o laiko lankymui buvo skirta vos valanda). Bet kadangi mūsų trijulė buvo gan aktyvi ir žingeidi - Mažąjam Mukui teko pasiskubinti ir nulydėti mus visus iki pat aukščiausio taško. Nors jokio pasakojimo ar įdomesnių žinių iš jo taip ir neišgirdom. Na bet Allahas su juo, ką norėjom pamatėm, o įdomiau pasiskaitėm kelionių vadove ir internete jau grįžus.
Maždaug apie 17 val. atvykome į Zagorą, kur buvome suskirstyti į prabangos ir egzotikos megėjus ir pirmieji susodinti į džipą, o antrieji – ant kupranugarių ir paleisti į dykumą palapinių ir nakvynės ieškoti. Reiktų pasakyti,kad dėl savo išskritinės nieščiosios padėties rinkausi kelionę visureigiu, o draugai jojo kupriais. Mano kelionės priemonė sugebėjo nedavažiavus kokių 800 metrų iki palapinių negrįžtamai iklimpti smėlyje, bet ne dėl jo gylio ar lakumo, o dėl vairuotojo neprofesionalumo ir likusią kelio dalį įveikinėjom pestute. Draugai sakė, kad pažadėtosios kelionės kupranugariais po smėlio kopas jie irgi nesulaukė, o jojo jais keliuku tarp marokietiškų kolektyvinių sodų analogo. Į kelionės kaina buvo įskaičiuota tik vakarienė pirmą vakarą ir pusryčiai kitą rytą dykumoje. Galiu pasakyti, kad net man visiškai neišrankiai maistui – dykumoje siūloma „puota“ priminė atšalusį gyvūlių pašarą. Sriuba buvo nenusakomos raudonai oranžinės spalvos, atvėsusi ir su berods plaukiančiom 4 perlinėm kruopom, be skonio ir tuo labiau be druskos. Karštasis patiekalas – aliuminiam bliude pateiktas taginas su višta, su beskonėm bulvėm ir slidžiom morkom. Bet skrandis reikalavo aukų, o kito pasirinkimo nebuvo. Na kad pačios palapinės stovejo dykumos „pamiškėj“, ir reiktų paminėti, kad iki gyvenamo punkto, o einant į kitą pusę iki greitkelio buvo kokia valanda kelio. Na bet... tarkim dykuma yra. Ryte paaiškėjo, kad gerai paieškojus galima rasti netgi kelias smėlio kopas fotosesijai suregnti... Palapinės su nakvynės vieta (ant grindų sudėtais čiužiniais, daugkartinio naudojimo ir skalbimo nemačiusiais apklotais) - kaip dykumai ir priklauso, tualetas visur - kur tik mėnulis apšviečia dekraštę dykumą. Elektoros ir vandens – nebuvo, bet buvo nepakartojamo grožio naktinis dangus siete nusietas žemai kabančių žvaigždžių, taip pat buvo ir pakvietimas prie naktinio dykumos laužo pasiklausyti „berberų“ būgninimo. Tiesą sakant pastarąjį iškeitėm į pogulį palapinėj ir įspūdžių aptarimą. Iš esmės daugiau vėl gi jokių pasakojimų, paaiškinimų ar šiaip ko nors kas būtų panašu į ekskursija nesulaukėm. Ryte prieš saulei kylant buvom pažadinti pusryčiams, kuriuos sudarė gabaliukais supjaustyta šviesi duona, sviestas, uogienė ir kava bei arbata. Vos užkandę nubėgom ieškoti dykumos dykumoj ir fotografuotis. Čia reiktų pasakyti, kad nuo šalčio mūsų „muilinių“ akumuliatoriai išsikrovė ( o kaip žinia elektros ir galimybės juos pakrauti nebuvo) tai padarėm vos po kelias nuotraukas. Jei kas ruošis į tokią kelionę ateityje siūlau fotoaparatų akumuliatorius nakčiai dėti šiltai (pvz. į drabužių kišenę) arba turėti pakeitimui kitą (kuris irgi ne faktas, kad neišsikraus per naktį nuo šalčio). Nespėję dar kaip reikiant prisisemti smėlio į batus, buvome sugrąžinti prie palapinės – pakeleiviai susodinti ant kuprių, aš – į gerokai vėliau atvažiavusį mersedesą dar su keliom prabangos megėjom,  grąžinti į Zagoros miestelį, o iš ten į mikroautobusą ir išleisti į ilgą beveik devynias valandas trūkusią kelionę atgal į Marakešą ( kelionės trukmė nurodau su visais sustojimais, pertrauka pietums ir Ait Benhaddou lankymu). Mus vežes vairuotojas iš esmės buvo mandagus ir profesionalus, bet labai įdomi buvo jo bendravimo maniera. Riekia pasakyti, kad grupėje buvo 4 somalietės kalbėjusios angliškai ir šiek tiek arabiškai, 2 italai – vos vos supratę angliškai, porelė belgų, dar porelė kurią sudarė prancūzė ir marokietis, mes – 3 lietuviai, sugebantys susikalbėti angliškai ir arabiškai. Bet nežiūrint mūsų tautinio margumyno vairuotojas informacija suteikdavo tik prancūzų kalba ir visai sau nesukdavo galvos – supratom mes ar ne. Taigi tekdavo perklausdinėti vieniems kitų, arba vėl ir vėl kamantinėti vairuotoją. Netgi klausiant jo arabiškai – jis vis tiek atsakinėdavo prancūziškai, ir tik iš kokio trečio karto susimildamas išlemendavo sakinį pusiau arabiškai pusiau prancūziškai! Tai va kokia smagi buvo kelionė į dykumą, bet Altaso kalnų, naktinio žvaigždėto dykumos dangaus, fotosesijos ant kopų vaizdai, seniai užmirštas grupinis nakvynės pojūtis bei pabudimas vidury nakties nuo beveik palapinę drąskančio vėjo  tikrai buvo verti kelionės...
Grįžę į Marakešą nusprendėm pradėti kultūrinius lankymus.


Čia reiktų kaip itin įdomų įvykį atpasakoti mūsų su Jurga kelionę į mečetę. Pirmiausia noriu paminėti, kad Maroke nemusulmonams į mečetes eiti negali. O ne pamaldu metu mečetės yra uždaromos, užrakinamos ir niekas ten iš vis neįleidžiamas. Keista tokia rakinimo maniera, juk maldos namai turėtų būti prieinami visiems tikintiesiems ir visada, o ne tik penkių pagrindinių maldų metu, juk be jų dar yra papildomos maldos, mečetės rytuose dar atlieka ir užuovejos, poilsio vietos funkcijas musulmonams... Bet matyt, ne Maroke. Nors dabar viską apmasčius galvoju, kad gal čia tik turistiniame mieste taip, kad nelandžiotu visokie nepraustakojai krikščionys?
Bet kokiu atveju, tikslas numeris vienas – buvo aplankyti mečetę ir pagal galimybę net ne vieną. Kaip tarėm taip ir padarėm. Kadangi mano žydraakis snukelis sunkiai praeitų už vietinį (nors visur už egiptietę kažkodėl tikdavau), o Jurgos juodakasė galvelė gal ir tiktų... vis tik mes nutarėm, kad reikia užsimaskuoti. Taigi dar iš namų apsirūpinom juodom galabėjom, skarom ir nikabais. Aš visą rinkinį turėjau, o va draugei teko apsirupinti kai kuriomis sudedamosiomis dalimis. Reikia paminėti, kad Marakeše rasti nakabą, buvo ne taip jau ir lengva, o radus kaina jo ne itin viliojo (tiek pat, kiek nakvynė vienam asmeniui), bet ilgų derybų metu, kuomet ir aš pasižadėjau irgi įsigyti papildomą veido uždangalą, jie vis tik sukrito į mūsų kuprines... Grįžom į hostelį ir ten prunkščiant bei baisiausiai jaudinantis – prasidėjo rengimasis operacijai „mečečių šturmas“. Parengiamieji darbai praėjo gana greitai, tik jaudulys mūsų nepaliko nė akimirkai – jautėmės kaip tikros šnipės, o gal ir apgavikės. Be to kažkaip nejauku buvo išeiti iš hostelio, juk apačioj sedėjo darbuotojas, kuris žinojo mus ir tikrai būtų nesupratęs viso šio maskarado. Bet jau buvom pasiryžusios (nors jei ne Jurgos raginimai – turbūt pusiaukelėj pasiduočiau) ir apsirengusios - tad pirmyn... Išėjom iš viešbutuko ir kaip mat tūkstančiai akių susmigo į mus! Kaip drebejo keliai... įsistvėriau Jurgai į parankę ir turbūt net mirties akivaizdoje nė už ką jos nepaleisčiau! Vargais negalais, per medinos gatvių raizgalynę nusigavom (juk kaip nabažnos musulmokos negalėjom vartyti angliško kelionių vadovo ar miesto gido) iki Ben Jusufo mečetės. Visos kelionės metu tie varstantys marokiečių žvilgsniai niekur nedirgo, atrodė, kad be mūsų gatvėje daugiau nėra į ką žiūrėti (na dar perkant nikabus, mums buvo paaiškinta, kad tai Saudo Arabijos moterų stilius, o ne vietinis, bet negi tai priezastis taip i mus stebeilitis, geltu nors pagarbiai akis nuleisti, kaip pvz. kokiam Egipte), keli prekeiviai netgi nulydėjo mus kažkokiais šuksniais, pašvilpimais ir aplodismentais...Einant tuo „kančios keliu“ net nesinorėjo pakelti akių, žiūrėti tik šiek tiek toliau nei žengi - kaip, kad Korane parasyta. Iš tiesų jaučiausi, kaip musulmonės parodija, nors buvom apsirėdžiusios pagal visus standartus! Veliau Jurgai toliau ir gyliau keliajant po Maroką, ji suprato, kad nežiūrint viso Marakešo sueuropėjimo, žmonės jame yra patys „brūdniausi“, nepagarbiausi ir nekultūringiausi...
Dar kambaryje su drauge sutarėm, kad jei mečetej ko klaus atsakinės ji, nes kalba klasikine arabų kalba ir žino maldos žodžius, o jei ką reiks paaiškint – kalbėsiu aš ir sakysiu, kad esam egiptietės, juk tai buvo pripažinta didžiosios dalies mūsų sutiktų vietinių. Atėjusios prie mečetės durų – nusiėmėm batus ir jau buvom bežengiančios į vidų, bet atskubėjęs prižiūrėtojas kažką pradėjo mosikuoti ir aiškinti... O mintyse sukosi – mus demoskavo, tuoj gėdingai išvarys lauk! Bet draugė susiorientavo greičiau už mane, kažką atsakė ir nutempė mane toliau nuo durų ir gilyn į mečetę. Praėjom! ! ! Tylutėliai ji man paaiškino, kad prižiūrėtojas nurodė kur yra moterų maldos pusė ir kur galime apsiprausti prieš maldą. Daug nesižvalgydamos ir žinoma nerengdamos fotosesijų pakeliui, nutypenom į moterims skirtą mečetės pusę, kuri užsidarinėjo aklinomis durimis su užraktų. Kuomet likom dviese, vos nepradėjom isteriškai kvatotis, bet susiėmėm ir... išgirdom azaną – kvietimą maldai! Tada dar nežinojom, kad mečetės atidaromos tik maldos metu... Na ką gi, teks tūnoti šiame kambarėlyje, kol nepraeis pakankamai laiko, skirto maldai, ir tik tada bandyti išeiti. Padarėm pora nuotraukų, pasižvalgėm ir pasigirdo beldimas į duris! Vėl į galvą pradėjo lįsti įkyrios mintys, kad mus susekė, tuoj pariš ir gėdingai išvarys! Vis dėl to suėmiau save į rankas ir jau po trečio beldimo, nutypenau prie durų ir jas atidariau. Ant slenksčio stovėjo kelios Maroko moterys, kurios matyt „kaip ir mes“ atėjo pasimelsti. Pasisveikinusios arabiškai, jos užėjo ir atsistojo maldai. Mums su drauge neliko nieko kito, kaip tik atsistoti tolėliau už jų nugarų ir pasiruošti melstis... Laimei Jurga mokėjo žodžius, o aš judesius, taigi maldos ritualas praėjo gana sklandžiai. Šiek tiek lukterėjusios, kol moteros išeis, link durų patraukėm ir mes. Lauke mūsų lauke ištikimas kelionės draugas, kuris negalėjo eiti su mumis į mečetę ir šalia eiti gatvėje, bet jam teko asmens sargybinio vaidmuo, kuris per pagarbų atstumą visą kelią mus lydėjo. Atgal nusprendėm eiti visai kitu keliu, kad nesiklausyti nekultūringų prekeivių šūksnių, bet netyčia įlindom į akligatvį, na ir žinoma mūsų draugas paskui! Turėjo būti neblogas vaizdelis, kuomet dvi apsimuturiavusios nindzės duoda nurodymus ryškiai europietiškam vyrui ir nuvariusios jį šonan pirmos išlenda iš tamsaus skersgatvio! Kadangi draugas bijojo, kad be mūsų kelio atgal neras, tai teko jį, vėlgi per pagarbų atstumą, nuvesti iki Džema el Fna aikštės, o pačios dar pirmosios sekmės įkvėptos nuskubėjom iki Almouravid Koutubia mečetės. Juk pirmosios mečetės net kaip reikalas ir nematėm... Vėl be vargo užėjom į mečetę, šįkart moterų pusė nebuvo paslėpta už devynių spynų, grotų ir durų. Užėjusios jau po maldos laiko, galėjom nors truputuką pasivaiksčioti po vidinį restauruojama mečetės kiemelį, kelias minutes ramiai pasedėti ir pasidžiaugti ant raudonų mečetės kilimų. Visai neįkyriai mus stebėjo šalia įsitaisiusios dvi marokietės su keliais vaikučiais, pabandė mus pakalbinti, o mums nelabai supratus ir ne į temą atsakius, jos pasišalino... Dar po kelių akimirkų priėjo prižiūrėtojas ir kažką sušlebezavojęs parodė durų link (čia vėl man prasidėjo panika, kad mus gėdingai varo lauk), bet Jurga mane lengvai nupurtė ir pasakė, kad matyt jie užsidaro, nes visi išeina... Pasirodo tą patį mums bandė pasakyti ir šalia buvusios marokietės. Niūriai patraukėm durų link, išeinant arabiškai padėkojom ir atsisveikinom, palinkėjusios taikos ir ramybės.

 Deja iš kart po kelionės neradau laiko surašyti visų pastabų ir kelionės prisiminimų, o dabar jau atmintis nebeatgamina ką kurioziško norėjau papasakoti špargalkėj užrašydama šiuos žodžius :(   :
Muziejus, rūmai, medresė, karšto vandens problemos, pusryčiai už 18 dh, blynelių pardavėjos, Koutubios parkelis, tualetas ir servetelės –vyniojimo popierius.