2016 m. gegužės 11 d., trečiadienis

laiškas mirusiai A(mžinai) M(eilei)

09.11.09 
Šiandien kaip niekada yra poreikis rašyti, juk nuo mokyklos laiku nerašiau dienoraščio!
Už lango tamsu ir nesimato dangaus, bet žinau, kad jis labai žemai. Kažkur tolyje girdisi greitosios, o gal policijos sirena. Kaip keista - pirmą kartą ją čia girdžiu...
Nugyventa dar viena beviltiška ir nemiela diena be jo... liūdna, graudu, skaudu ir vieniša...
Rodos rėkčiau apie savo skausmą visiems ir kiekvienam, pasakočiau ir pasakočiau... o vardan ko ir kodėl - nežinau. Tiesiog norisi pasidalinti skausmu - išdalinti jį visiems po truputėlį, kad pačiai jo liktų mažiau.
Nemiegu jau kurią naktį, o kai užmiegu, rodos girdžiu jo alsavimą šalia arba jo žingsnius! Pabundu įsitikinti ar tai tiesa, bet tai tik vaizduotės arba sapnų vaisius, nieko daugiau.
Retom akimirkom kai jį matau [sapnuose] - pasidaro dar baisiau... baisiau dėl to, jog galiu daugiau niekada jo nebeišvysti. Paskutinį kartą, nusprendžiau, jog reikia kažkaip išmokti gyventi be jo, ir jį paleisti... 
Bet ilgiuosi jo kas minutę, kas sekundę ir kas akimirką... Niekada nepamiršiu mūsų dienų ir naktų! Nepamiršiu tų laimių ir nesėkmių, kurios buvo išgyventos ir iškentėtos kartu. O kiek aš atiduočiau, jei tik galėčiau vėl tai sugrąžinti!
Dabar gailiuosi, kad tuo laiku man neteko mirti, tuomet bučiau laimingiausiu žmogumi pasaulyje, nepažinočiau vienatvės, netekties ir gyvenimo be jo!

Šiandien vienas dvasinis tėvas pasakė: "O jei jis liktų sumaitotas ir subjaurotas invalidas - ar tu jį vis dar taip pat mylėtum, ar taip pat norėtum būti šalia?! Ne iš pareigos ar gailesčio... ar būtum su juo besąlygiškai?" Nei akimirkai nesudvejojau - taip ir dar tūkstantį kartų TAIP! Tą skausmą juk galėtume dalintis dviese ir taip būtų dukart lengviau kiekvienam, neštume jį kartu! Norėčiau, netgi keistis su juo vietomis, kad tik jis būtų!
Neklausiu - kodėl tai atsitiko dabar? kodėl tai atsitiko mums? Vis vien niekas man neduos atsakymo... tiesiog norėčiau viską grąžinti atgal. Noriu mokėti atsukti laiką! Už parą su juo praeityje parduočiau savo sielą velniui dabartyje. Deja, ji net jam nėra reikalinga...
Gyvenu tik ta mintimi, kad visa tai tik blogas sapnas ar gyvenimo išbandymas! Juk stebuklų būna...
Kartą būnant, įprastinėje būties-nebūties būsenoje - jis atėjo. Ir paklausė, ar galėčiau juo tikėti ar sugebėčiau gyventi taip pat, jei jis grįžtų? GALĖČIAU, tik kas minutę ir kas sekundę džiaugčiausi gyvenimu su juo dar labiau nei kada nors anksčiau. Būtent todėl, kad bet kurią sekundę ir vėl galėčiau jį prarasti. Galėčiau juo patikėti, nes vis dar netikiu tuo kas įvyko ir netikiu, jog tai vyksta su mumis, šiame gyvenime, šioje realybėje, šiame laike!
Noriu jį matyti, liesti, kvėpuoti juo, tik... nenoriu vėl jo prarasti! Nenoriu po jo išėjimo išgyventi dar vieno išsiskyrimo... Būtent todėl noriu ir nenoriu jį matyti... Matyti ir nematyti nerealiai realioje realybėje...
Noriu matyti tam, kad prisiminti ir būti kartu su juo nors dalelę viso pasaulio laiko! Nenoriu matyti, nes esu egoiste ir nenoriu kentėti, nebegalėsiu ir nebepakelsiu daugiau to išsiskyrimo skausmo. Kuomet jis dingsta, kuomet ir vėl išsiskiriam, rodos širdis plyšta į mažiausius skutelius, o po to vėl (kaip bebūtų liūdna) suauga! Ir taip kas kart vis iš naujo... kas kartą, po grįžimo iliuzijos, rodos išverkiu visas ašaras, iškenčiu visas kančias, išgyvenu didžiausią skausmą... Rodos tai daugiau nebegali pasikartoti, nes nebeužteks jėgų visam tam iš naujo iškęsti... bet... kaskart viskas prasideda iš naujo, ir rodos dar gyliau, dar stipriau ir skaudžiau!
Nė velnio laikas negydo! ir laikas neužtraukia žaizdų! ir skausmas - praėjus sekundėms, minutėms, valandoms ir dienoms - nemažėja... O tik auga! Kaip auga, ir kartu neišbūtas laikas!
Noriu mirti iš sielvarto, juk šunys taip moka, moka taip ir žmonės!
Aš irgi noriu to išmokti!!!...

AA MEILE

2016 m. gegužės 8 d., sekmadienis

Pakelės "prekeivės" arba seniausios profesijos atstovės



Visai neseniai teko pavakarį praeiti Sodų gatve, netoli stoties. Tie, kurie vilniečiai, žino, jog tai naktinių plaštakių pirkimo-pardavimo vieta. Ir ką gi, priėjau (ar praėjau) išvadą, jog "darbininkių" amžius ir išvaizda stipriai pagerėjo ir sukokybiškėjo, lyginant su žmogystom matytom toje gatvėje prieš gerą dešimtmetį. Dabar net nežinau džiaugtis ar pergyvent dėl to, bet pamaniau - kodėl pagaliau neįteisina tos prostitucijos mūsuose? NU galų gale, jei jau jos taip nori prekiauti savimi, tai neuždrausi juk - žmogaus kūnas lyg ir jam pačiam priklauso. Lietuvoje dabar jau net į ligoninę nepaguldysi žmogaus be jo sutikimo. O kiek naudos valstybei būtų iš seniausios profesijos (kaip išdidžiai skamba!) įteisinimo - mokesčiai, ligų kontrolė ir pan. Na bet dabar ne apie mus, o apie juos, tiksliau apie nelegaliai legalią prostituciją Ispanijoje.
Lietuvoje (dar truputį palyginimų) pasakyti, jog naudojaisi/-iesi prostitučių paslaugomis yra "nelygis", gėda ir šiaip jei kas sužinos tokį "perliuką" apie tave - "prarasi socialinį svorį"... Net nežinau kaip čia išsireikšti, bet neesu vyras ir turbūt dėl to negaliu šio fenomeno tiksliai įvardinti. Žodžiu gėda tau vyre, jei esi toks beviltiškas, kad net mergos į lovą nemokamai (sąlyginai) negali įsitempti.



Pamenu kai tik atvažiavau dirbti į Ispaniją, pirmiausia tiesiog pritrenkė bendradarbių vyrų laisvi pasisakymai apie ėjimą į viešnamius, naudojimąsi naktinių pupyčių... Tfu naktynių putyčių, tfu - naktinių plaštakių paslaugomis. Apie nuėjimą į viešnamį buvo (ir yra) kalbama lyg apie nuėjimą į kaboką, o jei kuris vyras važiuodamas reikalais į provincijos centrą sustoja prie pakelėje įsikūrusios "darbo bitutės" - tai lyg sustotų "Statoil'e" kavos pasiimti! Teisybės dėlei, reiktų pasakyti, jog naudotis šių moterų paslaugomis ir apie tai garsiai kalbėti norma yra vienišiems ir neįsipareigojusiems vyrams.
Žinoma, ir tų viešnamių Ispanijoje daugybė - kurortiniuose miesteliuose, prie pagrindinių ir tarpmiestinių kelių. Švieslentės su užrašais "Show girls", "Night Club" tik mirksi, tik žybsi. Naktimis, prie kurortinėse vietovėse įsikūrusių diskotekų ir klubų, stovi mikriukai ar net limuzinai, kurie nemokamai, įsilinksminusias kompanijas, gali nuvežti į tolėliau ar užmiestyje esantį viešnamį. Tiesa, gerinant Ispanijos turizmo įvaizdį, šių autobusiukų, su ryškiais "Show girls" užrašais, prie klubų jau nebėra.



Vietinės reikšmės kelių šalikelėse tankiai išsirikiavusios plastikinės kėdės, o jose įvairių formų, amžiaus ir spalvos pusnuogės "prekeivės". Dažnai turistai iš Rusijos klausdavo, ką tos moterys parduoda? Jų šalyje (o ir pas mus kokioj Dzūkijoj) taip prie kelio bobulytės prekiauja medumi, grybais, uogom, vantom ir pan. Autobuse esant vaikams dažnai tekdavo suktis ir sakyt, jog moterys Ispanijoje taip parduoda braškes. Rusijoje erotika vadinama klubnička, t.y. braške. Ne kartą teko matyt ir policijos automobilį sustojusį prie tokios kėdutės, stovinčios šalia pakelės brūzgyno. Tik kėdutė ir automobilis būdavo tušti...
Bet nesivelkim į smulkmenas. Nors kai šalyje taip atvirai kalba apie šį reiškinį, nesunku buvo ir paslaugų kainas sužinoti ir vos ne kai kurių etatinių "pardavėjų" biografijas.
Toks teikiamų paslaugų akivaizdumas ir prieinamumas pastūmėjo mane link tos minties, jog PROSTITUCIJA Ispanijoje yra legalizuota. Bet gi NE!
Su gatvės prekeivėm kovoti sunku, nes jos įsitaisiusios tose kelių atkarpose, kur jungiasi provincijos. Ir jei atvyksta kokia patikra, tai jos mikliai perbėga į kitos provincijos teritoriją. O tikrintojai lyg ir negali nieko oficialiai joms padaryti.



Su "Show Club'ais" arba kaip juos čia paprastuoju būdu vadina "Puti Club'ais" - kita istorija. Oficialiai tai striptizo klubai, prie kurių yra barai ir viešbutis. Klubo bare vakaroja daug merginų, o po striptizo įsiaudrinę vyrai po šou užklysta į barą. Ten susipažįsta su kurią nors iš merginų, pavaišina ją gėrimu ir jei ji nieko prieš - pažintį tęsia prie klubo esančiame viešbutyje. Juk šiandieniniame pasaulyje, kur jau senokai įvykusi seksualinė revoliucija, niekas neuždraus merginoms pažindintis baruose ar klubuose su vyrais ir tas pažintis tęsti viešbutyje. Lygiai kaip ir neuždaus per naktį taip "susipažinti" su 2, 5 ar 25 vyriškiais. Viešbučio paslaugas teikiantis klubelis už kambario nuoma ima pavalandinį mokestį, kuris dažnai lygus paros mokesčiui "normaliuose" viešbučiuose. Kaip atsiskaitoma su merginomis - nežinau, bet įtarčiau, jog kaip už konsumaciją - viešbučio savininkas geranoriškai dalinasi su jomis pelnu. Ir juk irgi neuždrausi žmogui savo pelną dalinti į kairę ir į dešinę...



Štai ir visa nelegaliai legali sistema!
Vienam iš skaitytojų iškilmingai dovanoju verslo idėją, kurią galima sėkmingai pritaikyti ir Lietuvoje ;)

2016 m. balandžio 29 d., penktadienis


St. Peterburg – Ulan Ude tranzitu


  

Ilgai nenoriu aiškinti, kas ir kaip buvo! Bet idėja tame, kad teko padirbėti 2005 metais Rusijoje apie 1,5 mėnesio vertėja, filmuojant prancūzams REALITY SHOW – Peking Express (www.kanakna.com). Šou dalyvavo 12 porų, kurios turėjo autostopu nuvažiuoti nuo Pskovo iki Pekino. Jų dienos finansinis limitas - 1 eur žmogui, be to dalyviai nežinojo į kokią šalį skrenda, kol nenusileido Pskovo oro uoste. Nuvažiuojant 1 atkarpą, pvz. nuo Sant Peterburgo iki Maskovos - jų laukė etapo žaidimas. Tie kas laimėdavo žaidimą - gaudavo imunitetą ir sekančiame etape galėjo neskubėti ir nebijoti atvažiuoti paskutiniais. Tie kurie atvažiuodavo paskutiniai - iškrisdavo. Dalyvavo tokios skirtingos poros kaip pvz: gaisrininkas su žmona, milijonieriai iš San Tropė, 70-mečiai korsikiečiai broliai dvyniai, draugai boksininkai, draugės profesionalios šokėjos ir pan.



Mano nuotykiai prasidėjo tada kai atskridau į Sheremetevo 2 ir turėjau progos susipažinti su “maskovskom” kainom… plastikinis puodelis tirpios kavos “3 in 1”, kainuoja 180 rublių (apie 18 lt)! Atrakcija važiuojant maršrutke, kurios viduje kabėjo skelbimas “Не хлопайте дверью, водитель пугается”, o taip pat, kaip tikrai lietuvaitei – kuri niekada nematė metro, o tik daug apie jį girdėjo – turėjau progos jame pasiklysti… ir 1,5 valandos klaidžioti. Vėliau paaiškėjo man buvo pasakytas senas metro stotelės pavadinimas – “Partizanskaja”, kuris kelis metus jau vadinasi kitaip – “Izmailovskij park”, visi miestiečiai žino apie ką eina kalba… o turistas arba svetimšalis – ne! Taip ir blaškiausi iš vienos atšakos į kitą, ir studijavau interjerą, vietinių bomžų gyvenimą, stotelių pavadinimus bei metro linijų spalvas! Patirtis parodė, kad tai labai padėjo susiduriant su metro kituose miestuose ir ateityje - kitose šalyse.



Iš Maskvos teko vykti į Pskovą iš kur ir prasidėjo susipažinimas su “Matuška Rosija” 
Pirmas sustojimas nakvynei ir vakarienei pakelės kavinėje supažindino mane su žymiaisiais ir garsiaisiais autonominės Čečėnijos respublikos piliečiais ir jų kultūrą. Bene labiausiai atmintį draskantis prisiminimas – 220-sis mersas, visų pajėgumu plyšaujanti magnetolą, skleidžianti garsus ir žodžius iš žymiosios dainos “čiornije glaza… vspominaju umeraju”, spidometro parodymai virš 120 km/h darant 90 laipsnių kampo posūkį į kairę ir lenkiant sukriošusį “Žiguliuką” iš kairės – ir aš jame (merse – reik suprasti)! Tuo metu turėjau progos išgirsti kaip meldžiasi prancūzai, su kuriais kartu dirbom, o kiek vėliau nusifotkinti su kalašnikovo automati. Išvadą – vakarą praleidom turiningai ir pri'shootin'om gerų kadrų reality show
Judam toliau ir kitą dieną atvykstam į St. Peterburgą… miestas gražus ir įspūdingas, “kreiser Avrora” ir Neva – pro viešbučio langą, ir filmavimas (trukęs apie 17 valandų) pagrindinėje aikštėje prie Ermitažo. Ten turėjau progos stebėti alaus “Baltika” reklama, taip pat nusifotkinti su maža meškute, kuri prašė pinigų medui, milicininkų paradą... Ir žinoma ilgas ilgas sedėjimas ant šaligatvio ir grožėjimasis išoriniu Ermitažo vaizdu. Dar svarbus dalykas, įvykęs Piteryje, proga susipažinti su tikra ir visai realia postsovietinę pardavėja, kuri bamba ir viskuo nepatenkinta, apskaičiuoja duodant grąžą ir pasiunčia ant 3 raidžių, po antro klausimo apie dešros šviežumą ir skonį. O taip pat vėl susipažinti su metro, tik šį kartą Peterburgo. Sustojusi akimirka– važiuoji eskalatoriumi žemyn, virš tavęs arkinės baltos lubos, žiūri žemyn ir nematai eskalatoriaus galo, atsigręži atgal - pasižiūri į viršų ir nematai pradžios! Labai jau gilus jųjų metro! 



Toliau vėl važiavom į Maskvą. Šį kartą kaip mergaitė gimusi SSRS, tiesiog privalėjau aplankyti Raudonąją aikštę ir visus turistinius objektus šalia jos! Gaila, kad nenuėjau į Monzoliejų pasižiūrėti į dėdę Leniną, nes jau vėloka buvo. Kol po darbų atsilaisvinau ir nusigavau į centrą jau buvo apie 10 – 11 valanda vakaro. Iš pat ankstaus ryto turėjau progos pamatyti iš apačios Ostankino telebokštą, bei viešbutį “Kosmos”, kuris buvo filmuotas filme “Dnevnoj Dozor” (o gal “Načnoj Dozor”)… 
Negaliu nepaminėti apsilankymą tokiame žymiame mieste kaip Murome, kuris afišuojamas, kaip žymiojo galiūno – slibinų nugalėtojo – Iljos Muromco, gimtinė! 

 

Nižnij Novgorod didelio įspūdžio nepaliko, bet atmintyje išliko tai, kad netoli nuo ten papuolėm į autoavariją, kurios metu stipriai niekas nenukentėjo, išskyrus mūsų transportą! Taigi teko grįžti į N.Novgorodą ir ieškotis transporto iki Kazanės. Novgorode turėjau progos susipažinti su tokia populiaria Rusijoje profesija, kaip “bombistai”, t.y. lengvųjų mašinų vairuotojai, kurie pelnosi iš to, kad paveža pakeleivius! Kaip ir autostopas, bet mokamas… 
Kazanė – Tatarstano sotinė, ech - gražu… Upių upė Volga, girtas bet geranoriškas jaunimas, bet labiausiai įsiminė Kazanės Kremlius ir mečetė, miesto centre. Tiesa prieš atvykstant į Kazanę sugebėjau pamesti pasą kažkur tarp Baškirkistano ir Tatarstano. Rusijoje yra tokie "DPS" postai skiriantys autonominės respublikas ar įvažiuojant ir išvažiuojant iš didesnių miestų. Ten keliaujančius pasirinktinai sustabdo ir patikrina. Taigi matyt kažkurio sustojimo metu pasas ir iškrito ar pasiliko. Taigi vėl "bombistai" ir pusė nakties kelionių. Kiek džiaugsmo buvo netikėtai atradus pasą, ten pat – kažkur pakelėje, kad net prievartinis atsidėkojimas “geriesiems Rusijos milicininkams” to džiaugsmo nei kiek nesumažino. 

 

Uralo kalnai - Europos ir Azijos riba. Gali gudriai stovėti viena koja Azijoje, o kita geografinėje Europoje. Geras, ane? 



Miasas – sunkvežimių “Ural” gimtinė, kurie norėdami nuvažiuoti 100 km, “ryja” 50 litrų dizelio. 



Labiausiai užterštas Rusijos miestas – Kyštym, kuriame ant kalnų neauga net žolė ir samanos, vanduo upeliukuose oranžinės spalvos, vidutinis gyvenimo amžius 28 metai ir Sieros fabrikas pašonėje. Pravažiavome, net neatsidarydami langų… 
Ekaterinburgas, anksčiau buvęs Sverdlovskas. Dabar yra labai keistai, kad apskritis vis dar vadinama Sverdlovsko, o apskrities centras Ekaterenburgas. Miestas vietinių gyventojų meiliai vadinamas E-burgu. Mūsų "e", rusų tariama "je", taigi tarimas gaunasi gan linksmas. Jeburge buvo išeiginė, bet kaip ir reikėjo tikėtis – lijo! Apart koldūninės “Uralo koldūnai”, vietinio "CUM" (cenrtralinij universalnij magazin) ir vietinės reikšmės diskotekos, kur girtas pilietis sumušė pora panelių už tai, kad jos nenorėjo su juo šokti, atsiminimų nerasta… 

 
"Centriukas" - medžiagos šifravimas ir siuntimas į Prancūzija, į M6 ir W9 televizijas.

Važiuojam link vietovės vadinamos – Petuhovo, garsėjančios savo gydomuoju purvu ir esančios visai netoli Kazachstano sienos! Apsistojame prie “Meškos ežero” – “Medvežje ozero”, kuriame niekas negyvena, neauga ir nesiveisia, nes vandenyje yra nerealus druskos kiekis, sako net daugiau nei Negyvoje jūroje… 



Petuhovo, važiuojame į Omską. Pakeliui sulaukių belgų pasipiktinimų, jog Rusija yra nesąmoninga šalis, nes kasdien, nuvažiavus iš vieno miesto į kitą – reikia persukinėti laikrodžius, nes atsiduri kitoje laiko juostoje! Konkretus pavyzdys Ekaterenburgas – Petuhovo – Omskas… iš tikrųjų susimąstai kokia vis dėl to didžiulė tą Rusija! 



Eh, Omskas… gražus miestas, čia turėjau individualius ir simpatiškus gidukus (dar iš tų laikų kaip gyvenau Egipte - mano buvę turistai). Parodė visus žymiuosius objektus pradedant Kalčiako rezidencija ir baigiant paminklu santechnikui! O vakare, turėjau “aukštą kultūrinę programą” naktiniame klube "ATLANTA", kur pirmame aukšte (gal truputį garsiai įvardinta, greičiau rūsyje) yra striptizo klubas, antrame boulingas, o trečiame vyksta įvairios kovos ringe… tą vakarą kai ten buvau aš vyko kovos be taisyklių – “boji bez pravil”, kur galėjo dalyvauti visi norintis ir kautis arba su profesionaliu kovotoju, arba su kitu megėju kaip ir jis pats!.. "Vaizdzelis nekoks", ypač pagalvojus, kad visi tie megėjai buvo rimti žmonės, užimantys pareigas ir matyt taip išliejantys emocijas, kurios mėnesių mėnesiais kaupėsi juose… O dar kita mintis manęs neapleisdavo stebinti visą šį grožį – kažin ką jie pasakys savo bendradarbiams, žmonoms, kaimynams, draugams ir giminėms kai po šių kovų grįš sumaitoti ir mėlynuoti?… 



Nukrypus nuo transibo (t.y. transibirinės geležinkelio magistralės) kurso, padarėm lanką ir aplankėme Barnaulą, pasitikom saulę traukinių stotyje, nes laukėm kitų dalyvių atvykimo. Nuvykom į Altajaus kalnus, pasigrožėjome arklių kaimenėmis smagiai šuoliuojančiomis po Altajaus pievas. Nusimaudėme šaltame kalnų upelyje, kur baidarėmis gali leistis tik profesionalai, o nuvykti į šią vietą galima tik sraigtasparniu - kuo mes iš esmės ir pasinaudojom. 

 


Važiuodami atgal sustojome turgelyje pas babuškas ir nusipirkome medaus ir midaus. Skirtingai nei Lietuvoje, čia midus labai silpnas vos 10 – 15 stiprumo ir daromas iš medaus raugo. Geriamas išties maloniai ir skaniai. 



Grįžtant link transibo, neišvengiamai turėjome pravažiuoti Kemerovo miesto, kuriame beje aš gyvenau vaikystėje. Kemerove aplankiau savo dėdę, kurio nebuvau mačiusi 17 metų, ir jis buvo lengvai šokiruotas mano atvaizdo matymu, manau pirmas sekundes pagalvojo, kad jam po naktinės pamainos ir nemiegotos nakties vaidenasi… Pasimatymas buvo gana trumpas, lygiai tiek, kiek prireikė nueiti į dušą (nes tą naktį teko miegoti mašinoje), suvalgyti lėkštę sriubos, pasižiūrėti nuotraukas bei trumpai papasakoti apie tai kas aš, kur aš ir kaip aš…ir vėl į trasą! 
Krasnojarskas – labai gražus miestas, kuris man patiko turbūt lygiai taip pat, kaip ir St. Peterburgas bei Maskva… Būtent čia teka Jenisėjus, yra 100 rublių kupiūroje pavaizduota bažnytėlė. Atradom gan įdomią parduotuvę, kurioje galima už 200 – 300 rublių nusipirkti tikrus milicininko marškinėlius arba majoro antpečius. Nusipirkti gali visiškai teisėjai ir nekliudomai, o va už nešiojimą gresia kosminės baudos ar net kalėjimas. Kontrastiška šalis ta Rusija… 
 
Pakelyje gali nusipirkti praktiškai visko: "Crazy Russia" sako užsieniečiai...



Iš Krasnojarsko anksti ryte pajudame per taigą (tai toks Sibiro miškas) link Irkutsko… Užsieniečiai lengvai nustebę, nes įsivaizdavo, kad taiga ir Sibiras kažkas panašaus į Antarktidą, kur vyrai šildosi spiritu, po gatves vaikšto baltos meškos, o lauke -40 visus metus. Visuotinai priimtas stereotipas. O čia pasirodo auga gražūs miškai, oras „už borto“ +25 rugsėjo pabaigoje, šviečia saulutė ir po valstybinę magistralę ganosi karvės. 


"In the middle of nowhere" sutikom medžiotojus, kurie ir pagirdė ir "šautuvus davė palaikyt"

Pietums sustojame pakelės kavinėje „u Piotra“, kurios savininkas pasirodo lietuvis Petras ir lietuviškai ši kavinė vadintųsi „Pas Petrą“, maloniai nustebinau šeimininką, kuris pats stovėjo už baro, kai „prainformavau“ jį – kad esu lietuvė. Mūsų marga užsieniečių šutvė visuose miestuose ir kaimeliuose labai traukė akį ir skatino daugybę klausimų, ir visi būtinai norėjo žinoti iš kokios užsienio šalies mes esam. O mes gi internacionalinė grupė buvome, tai ir prisistatinėjome kiekvienas atskirai, vėliau paskaičiavom, kad mūsų 11 žmonių grupėje, buvo 7 tautybės


Dirbu - verčiu meniu, tuoj bus pietūs

Po pasisvečiavimo pas tautietį, teko grįžti vėl į kelią ir nakvoti „šaunioje“ Tulūno gyvenvietėje, kur gyvena buvę „zekai“ (t.y. kaliniai). Kraupoka buvo eiti į kavinę, kurioje nepilnamečiai – pirmą kartą pamatę užsieniečius bandė pasirodyti kietais ir gėrė gryna spiritą, užjūrio svečius kvietė laužti rankas ir eiti į vietinę diskoteką. Svetingi žmonės, ką ir bepridursi. Mūsų nakvynės vieta buvo aptverta aukšta geležine aklina tvora, kurios viršus apsuktas spygliuota viela, o prie vartų stovėjo aukštas apžvalgos bokštas su galingu šviestuvu. Viešbučiu, hosteliu, ar net nakvynės namais šią vietą pavadinti butų sunku ir arčiausiai tiesos pavadinimą šiai vietai sugalvojo vienas olandas – „GULAG tent camp“… na dėl tent camp – pasiginčyčiau, nes ten vis tik buvo medinis namas, su patogumais lauke ir senovinio stiliaus elektriniu lempiniu šildytuvu, su metalinėmis lovomis, kurios užtrauktos iš apačios viela, kaip kareivinėse ar kalėjime… Nors turėjom kelis atskirus kambarius, keli manieji užsieniečiai įsiprašė miegoti mano kambaryje, kad būtų drąsiau. Jie kažkodėl galvojo, kad mus naktį kas nors butinai užpuls, o aš mokėdama rusų kalbą su plėšikais bent susikalbėsiu! Kvaileliai... Vis tik nakvoti ten buvo savotiškas ekstrymas… O mūsų vairuotojai bijodami nemalonių pasekmių, liko nakvoti mašinose su visa vežama brangia technika! 



Ryte buvo labai malonu išsinešdinti iš šio svetingojo tolimojo Sibiro miestelio ir toliau leistis į kelią. Tolimesniame kelyje olandus ir belgus maloniai nustebino laisvai augantys neaprėpiami kanapių plotai, dėl kurių mums netgi teko daryti neplanuota sustojimą, pasiteisinant „nice shot place“… 



Pavakaryje pagaliau atvykstame į Irkustką, kur dar paklaidžioję gatvėmis pagaliau įsikuriame savo viešbutyje… Ryte vėl vyksta filmavimai, tuo tarpu aš turiu laiko prasieiti Angaros krantine, ramiai pasėdėti prie Aleksandro III paminklo, žiūrint į kitoje upės pusėje matomą jo tvarinį – „Transibiro geležinkelį“, aplankyti kelias parduotuves ir užeiti į interneto kavinę. Beveik išeiginė



Kitą dieną vėl reikia pakuotis savo daiktelius ir "ni svet ni zaria" , t.y. iš pačio ankstaus ryto važiuoti link Baikalo ežero, keltis keltu į Alchono salą, apsistoti jaukioje kaimo turizmo sodyboje. Ryte, dar neišaušus su visa grupe kulniavom į „Šamankos“ paplūdimį pasitikti saulės ir pradėti darbo dieną gražiu kadrų gaudymu! 
Pagal programą turėjome iš Alhono salos uosto, plaukti į Listvianką, bet prasidėjo didžiulė audra, ir mūsų surūdijusios baržos kapitonas atsisakė toliau plaukti, beje įveikus daugiau nei pusę kelio, ir pasuko atgal! Bangos buvo įspūdingos – 7 metrų. Visus suvarė į triumus, vėl teko girdėti maldų įvairiomis kalbomis ir žiaukčiojančių garsų iš tualetų… Manęs ši audra kažkaip ypatingai nepaveikė ir aš net sugebėjau užmigti nuo supimo! 



Taigi teko grįžti ne tik į Alchoną, bet ir į Irkutsą, kur dėl laiko trūkumo, buvome priversti transportuotis iki Ulan Ude malūnsparniu… Kadangi mūsų buvo daug, o malūnsparnis tik vienas, taigi – man, vienam vairuotojui, mūsų filmavimo grupės vadovui ir visai filmavimo technikai teko važiuoti mašina. Ir kaip pasirodė, mes atvažiavome greičiau nei atskrido malūnsparnis! Plius dar į valias prisižiūrėjome gražių vaizdų. 


Baikalo ežeras

Ulan Ude, autonominėje Buriatijos respublikoje, paliko gana nešvaraus, netvarkingo ir nedraugiško miesto įvaizdį! Bet vis tik niekada nepamiršiu “Didžiausios Lenino galvos” pagrindinėje aikštėje. Girdėjau pasisakymų, kad dar sovietų laikais buriatai norėdami išsišokti sugalvojo padaryti didžiausia Lenino skulptūrą visoje Sovietų Sąjungoje, bet surinktų lėšų užteko tik didžiausiai Lenino gavai, kuri ir dabar stovi miesto aikštėje ir atrodo gana kraupiai - lyg nukirsta… 



Vakare, dar turėjome progos nuvažiuoti į Buriatijos nacionalinį parką ir akis akin susidurti su stumbrais, kurie atrodė gana nepiktybiškai, bet grėsmingai, ir mes su drauge nuo jų slėpėmės cerkvėje, o po to lipom per tvorą, norėdamos ištrūkti laisvėn… 



Visą mūsų pasivažinėjimą ir nuotykius, užbaigė triukšmingas „Gala party“ ir po jo technikos krovimas į traukinius, kuriais mūsų, dabar jau buvę, bendradarbiai, kolegos ir darbdaviai važiavo į Mongoliją, o vėliau Pekiną… 
Ryte mes sėdome į savo traukinį ir pasiruošėm gana ilgai – 3 parų kelionei į Maskvą… Irkutske į mūsų kupė atsikraustė kaimynas… visai simpatiškas jaunuolis – „molodoi čekovek“, kuris, kaip paaiškėjo, ilgos ir bendros mūsų kelionės metu, yra kosmonautas ir griežtai uždraudė jį fotografuoti… bet aš juk, ne veltui praleidau tiek laiko su reporteriais, režisieriais, fotografais ir operatoriais, kad bent iš pasalų nenufotkinčiau jo uniformos emblemos. Saša buvo labai malonus ir rūpestingas, visą kelia mus maitino, lašiniais, raugintais agurkais, karštom bulvėm - pirktom pas babuškas traukinių stotyse, juoda duona, įvairiais saldumynais ir girdė „Sovetskoje šompanskoje“ vagone – restorane! Nu nastojaščij polkovnik! Gaila buvo su juo atsisveikinti. Va gi kur tikras vyras, džentelmenas, sportininkas, komsomolcas ir šiaip gražuolis… toliau važiuojantys į Murmanską.  Va mergaitės, kur visi tikri vyrai pasidėjo – arba Irkutske arba Murmanske kariniuose kosminiuose poligonuose.



Tai kaip mus vežė „bombistas“ iki Šeremetjevo oro uosto, kaip pasieniečiai pastebėjo, jog mano viza buvo neteisingai pratęsta ir aš neišskridau tą dieną į Kairą, kaip nakvojau oro uoste 2 paras, ir šlaisčiausi po Maskvą (va kur pravertė mano patirtis išanalizavus metro schemą), Arbatą, Vorobjovi gori, ir kitas vietas – istorija nutyli… 


Prie V. Cojaus sienos, Arbatas, Maskva

Bet iš tų dienų nuotykių, labiausiai įsiminė vienos bomžės pasisakymas prašant išmaldos: „devuška podderžite moskovskih bomžej, daj na pivo, a to pohmelje mučiajet“ (panele, paremkite Maskvos benamius, duok pinigų alui, o tai pagiros sunkios – vertimas, ir prašau atkreipti dėmesį į paremkite ir duok). Negalėjau atsisakyti arba praeitį ramiai pro šalį, juk ir pati buvau tuo metu benamė, o rusų nuoširdumas ir atvirumas – tiesiog pakerėjo!.. 
THE END – КОНЕЦ – PABAIGA

2016 m. balandžio 27 d., trečiadienis

Keliauk kol dar gali... arba Kruizas Nilu eilėmis 


šį eiliuotą padėkos laišką - prisiminimą gavau iš vienos savo turistės, su kurią keliavome 2009 metais "Kruizu Nilu". Ačiū Jums Danguole Šalniene, tikiuosi kada nors vėl susitikti.


Skrydžiu Fly LAL į Hurgadą mes išskridome ryte
Vakarop saulutei leidžiantis visi buvom Kaire.
Daug Hurgadoje statybų, daug naujų, gražių namų,
Šone Raudonoji jūra sužavėjo skaidrumu...
Afrikos pajutom karštį, matėm daug puikių vaizdų,
Žvelgėm dykumon kur smėlis, saulė, karštis – kaip skurdu.
Tuoj prie Gizos piramidžių vykome autobusu,
Ant kupranugario joti tikrai buvo man baisu!
Sfinkso šventyklas aplankę, degustavom kvepalus,
Iš Kairo nac. Muziejaus buvome išprašyti...
Vakare gelež. stotyje šventėme gimtadienį,
Traukiniui vis palinguojant – negalėjome užmigt...
Ryte Nilą jau pasiekus MIS WORLD laive jau buvau
Džiaugiaus denio malonumais, valgiau su apetitu.
Asuane pas Izidę plaukėme jau laiveliu,
Šventykla šį perstatyta, o joje tiek paslapčių...
Nubių kaime pavaišino Karkadė mus arbata,
Nile maudėmės ir šėlom, plaukėm atgal feliuga.
Vakare susipažinom, prisistatmėme kas mes,
Pamiegoję kruiz. laive vėl kelionę turim tęst.
Vėl ryte Kom Omb šventyklą mes išnaršėme visi,
O Edfu mieste po pietų karieta važiavom vis...
Horo šventykloj pamatę daug hierogrifų senų
Mes išmokom skirti raštą – kas iš sparnų, kas iš ragų!
Vakare arabų šokius mokė mus Angelina,
Visi džiaugėmės pavirtę – kas šeichu, kas arabe.
Luksore jau kitą rytą buvome pačiu laiku,
Matėm mes karalių slėnį, kapus lankėm – kaip gilu!
Hačepsut šventyklos karštis pasitiko mus ryte,
Bet alebastro nusipirkę džiaugėmės autobuse.
Memnono dveji kolosai pasitiko pakeliui,
Po pietų Papirus Galerijoj susipažinom su papirusu...
Karnako šventykla iš tiesų liks atminty,
Nes ten krikštino krikščionys, matėm atvaizdus dievų.
Apie Skarabėjų ėjo mus procesija šauni,
Sugalvoję mes po norą siekėm būt laimingesni!
Vakare Luksoro turguj mes derėjomės ilgai
Ir vėlai į laivą grįžę mes miegojome ilgai...
Dar neteko man sutikti gidės kaip Angelina,
Sužavėjo josios žinios ir jos darbo kultūra!
Už kelionę šią dėkingi mes labai Angelina,
Ahmedui, kad mus lydėjo sakome „šokran“ labai!
Afrika pamačius esu laiminga, karštis neišgąsdino – keliausiu toliau...
Linkiu visiems kelionių, įspūdžių naujų, 
Gal būt ir susitikti laike atostogų...

Keliauk kol dar gali, sveikatos kol turi, nes greit ateis tas laikas, kai sveikatėlė baigsis! 
Danguolė Šalnienė (pakeliui iš Luksoro į Hurgadą, 2009-09-19)

2016 m. balandžio 24 d., sekmadienis

"Macaroon" makarūnsai



23/11/2014   22:30

Noriu pradėti nuo "macaroons'u", nes būtent jų paragavusi, šią, šlapiai-šaltai-drėgną, pavakarę gimė mintis parašyti - kur ir ką skaniai valgiau "ever". Vilniuje ir apskritai visur dabar tiek daug maitinimo įstaigų, kavinių, kavinukių bistro, restoranų, picerijų, barų ir pan., kad net nežinai žmogus kurią pasirinkti! O kai širdis (ir skrandis) užsigeidžia kažko šitokio - sunku pasirinkti ar atsirinkti! Taigi bent sau pačiai - noriu padaryti atmintinę "kur ir ką" skaniai valgiau. Gal ir labai neskaniai ką nors įrašysiu, bet iš tiesų noriu daugiau pozityvumo, todėl stengsiuosi rašyti tik apie gerai.
Žodžiu prasidėjo viskas nuo makaronų - tų kurie desertas. Iš esmės makaronai arba kaip mūsuose juos vadina makarūnsai - tai migdolinės tešlos pyragaičiai, sudaryti iš dviejų dalių, kurios tarpusavyje sulipintos kokiu nors skaniu kremu. Taip buvo ne visada. Kažkada tai buvo tik migdolinės tešlos paplotėlis, kilęs iš nežinomo Venecijos vienuolyno dar VIII amžiuje, ir Prancūzijos karalienės E. Mediči dėka atvežtas ir išreklamuotas Versalyje. Tik po Didžiosios Prancūzijos revoliucijos, kurios fone įvyko ir pasaulio kulinarinė revoliucija, makarūnsai tapo mums atpažįstamos formos - dvigubi ir pertepti kremu. Šiandien jie beprotiškai populiarus visame pasaulyje, o ypač Prancūzijoje. Čia jie gaminami įvairių įvairiausių skonių ir spalvų! Apart, daugybės saldžiai-vaisinių, jie gaminami pakalnučių ar kaštonų skonio, kepenėlių pašteto ar net juodųjų ikrų skonio!

Mano pažintis su makarūnsais prasidėjo Prancūzijos Rivjeros širdyje - Nicoje, kavinėje "Rotonda" - viešbutyje "Negresco". Tuomet dar nieko nežinojau apie makarūnsus - nei kas tai, nei kuo jie ypatingi. Kuomet prie užsakytos "Cafe Negresco" atnešė ir trys mažutėlius desertukus, į makarūnsą net neatkreipiau dėmesio - atrodė kaip bezė pyragaitis, tad pasilikau jį pabaigai kaip pati nuobuodžiausia. O jau kai paragavus, net nebeprisimenu kokie buvo pirmieji 2... Makarūnsas mane pakerėjo - traškus ir tąsus vienu metu, puikiai jaučiamas migdolų ir citrinų skonis (tąkart gavau citrininį) - tai buvo nepamirštama! Iki tokio lygio nepamirštama, kad šiandien Nica man asocijuojasi su makarūnsais, kavine "Rotonda" ir dar panoramine aikštele ant pilies kalvos, nuo kurios atsiveria pasakiškas Angelų įlankos vaizdas.
Taigi apie ką mes ten?.. Ak, taip MAKARŪNSAI!
Makarūnsai Nicoj parsiduoda ne tik konditerijos parduotuvelėse ir mažose kavinukėse, kurių 3 iš 4 staliukų stovi ant šaligatvio šalia važiuojamosios dalies, bet netgi ir McDonolde (ir ten irgi puikaus skonio ir kokybės). Ir nei vienas mano Nicos lankymas neapsieidavo be šių žavių pyragaičių.

Taigi, Nica, Žydrasis Krantas ir iš vis Provansas man dabar neatsiejamai asocijuojasi su makarūnsais.
Grižusi į pilką rudeninį Vilnių, arba baltutėlėm snaigėm pasipuošusi žiemiską mylimą miestą kartais labai norėdavosi prisiminti tą Nicos skonį, atgaivinti prisiminimus bei praskukti atmintyje ten matytus vaizdus. Laimei, pernai atradau, kad ir Lietuvoje pradėjo kalbėti ir netgi gaminti makarūnsus. Pradžioje labai nedrąsiai - "Biržų duona" kepdavo po labai nedaug ir reikėdavo pusę miesto apvažiuoti, kol juos rasdavai, vėliau visokios "iki" ir maksimos, namų šeimininkių postai feisbuke kartais informuodavo, kad makarūnsai užklydo ir į jų virtuves. Bet to tikrojo Nicos skonio tąkart taip ir neradau...
O va šiandien beeinant į spektaklį Jaunimteatryje, nusprendėm užsukti į išgirtąją  "Ali šokoladine" prie Halės turgaus. Ir? Tai buvo nuostabiausi prancūziški makarūnsai, kurių neatskirtum nuo patiekiamų "Rotonda" Nicoj!
Taigi "highly recomended macaroons" pas Alį, geresnių Lietuvoj dar neteko ragauti!
P.S. buvo ten ir kitų skanių skaniausių desertų vertų kiekvieno už juos sumokėto cento (galima iš gastronominio malonumo netgi lekštutę išlaižyti), bet jų analogų neturiu su kuo palyginti, nes jie nepakartojami - o tai reiškia irgi verti nuodėmės!
P.P.S. sūri karamelė irgi gėris :)

Labanakt,
Su šypsena A.

2015 m. lapkričio 1 d., sekmadienis

...jūra...

gruodžio 14, 2008

Kiek kartų tai dariau ir vis tiek negaliu priprasti. Kaskart apima keistas jausmas ir galbūt netgi išlikimo instinktas, kažkur pasąmonėje kužda - "ne, nereikia, nedaryk... iš ten gali neišnerti, gali ten ir likti... pabūk su mumis viršuje, neeik į tą žydrą bedugnę..." 
O aš vėl stoviu ant krašto, po kojomis žydras, skaidrus, permatomas ir lygus kaip stiklas paviršius. 
Platus žingsnis į prieki!!! Ir po manimi, tartum nematomai jėgai paliepus, prasiskiria jūros bedugnė… tik akimirkai... ir vėl užsisklendžia virš mano galvos... apgaubdama, apkabindama, pradedama skverbtis į kiekvieną laisvą plotelį, užliedama malonia gaiva kiekvieną sausą mano kūno lopinėlį!



Momentinis šokas, padedu grimzti žemyn. Aš vėl čia, vėl ten kur be galo tylu, kur nuo tylos spengia ausyse, kur driekiasi stora skirianti linija tarp garsų ir vaizdų. Spengianti tyla ir beribis spalvų pasaulis… nepakartojama… Niekur dar to nemačiau ir niekada niekur kitur neesu to pajutusi... Matyt dėl to ryžtuosi TAI daryti dar ir dar, jausti tą bauginančią nežinią bei nežemiška palaima vėl ir vėl... 
Pirmas įkvėpimas - gaivus, lengvas, tik kiek sausas oras užpildo plaučius…susikoncentruoju ties aplinka – prieš mane stati, be pradžios ir be pabaigos, siena…vertikaliai smenganti žemyn į nežinomą gelmę… nevalingai susigūžiu ir pasijaučiu tik mažyte didelio pasaulio dalele… iškvėpimas… leidžiuosi gilyn… po truputi, pratindama savo organizmą, įsiklausydama į visus jo pokyčius… įkvėpimas… sekundei plaučiai išsiplečia nuo gaunamo oro, kuris tuoj pat susispaudžia nuo aplinkos slėgio… prieš akis mirguliuoja vis ta pati siena – koralų siena… namai ir maistas visų tų, į kurių ramų ir begarsį gyvenimą aš įsibroviau…iškvėpimas… tylu ir spalvota…tolis, visai kitaip nei paviršiuje, susilieja į vieną visumą – į tamsiai mėlyna, rodos permatoma tamsą, kuri visada traukia, visada siurbia ir bando privilioti užsisvajojusius keliauninkus… įkvėpimas…bandau ten nežiūrėti, per kūną perbėga šiurpuliukai, primindami, kad aš čia vis dar svetima, vis dar tik laikinas svečias... net ne svečias, o tiesiog praeivis, kuris netyčia – eidamas visai kitur, užklydo į šį nuostabų nerealų pasaulį, veidrodžių karalystę… iškvėpimas… kuo mažiau judesių, kuo lėtesnis kvėpavimas, kuo mažiau pašaliniu daiktų, kuo mažiau kontaktų su aplinka… įkvėpimas… negalima, negerai – jei lieti! Tolygu, jei keistume praeitį arba ateitį – nieko negalima keisti, negalima palikti jokių savo buvimo pėdsakų… veidrodžių karalystė… viskas atrodo arčiau nei yra iš tikrųjų, visi atrodo didesni nei yra… iškvėpimas…dar kartą savo mintimis patvirtinu sau, jog esu ne šio pasaulio gyventoja, o tik praeivis, keleivis… užsukęs trumpam…įkvėpimas… nustojau leistis žemyn, dabar keliauju į pietus, iš dešinės vis ta pati siena… bet dabar jau matau dugną... o gal jis tik atrodo esantis arčiau nei yra iš tikrųjų… dabar jau matau iš kur siena pradėjo savo augimą... arba ant ko ji yra pastatyta, vis tos pačios nematomos jėgos… iškvėpimas… po manimi smėlio dykuma… o iš dešinės žydintis sodas… žydintis, gyvas, be perstojo judantis ir nenorintis paklusti man žinomiems, mano pasaulio dėsniams… 
pagaunu pasąmonėje bėgančią mintį…įkvėpimas… mintis graži, verta dėmesio, įkvėpta begalinio noro… visai reali ir nesunkiai įgyvendinama… iškvėpimas… kodėl aš negaliu čia pasilikti?... įkvėpimas… kodėl turiu grįžti į tą pilką, monotonišką, vienodą ir man nebereikalingą pasaulį?.. o gal aš nenoriu, gal man čia geriau, man čia jaukiau, aš juk viską suprantu ir suvokiu, žinau jų dėsnius, žinau kaip ir kam jie čia gyvena…. iškvėpimas…kaip būtų gera, pasislėpti nuo visos žmonijos, taip, kad niekas niekada nerastu... niekas manęs nekalbintu, negirdėčiau kvailų klausimų ir atsakymų…įkvėpimas… apima nenumaldomas noras atsigulti ant smėlio... tiesiog atsigulti, pailsėti, pažiūrėti į virš manęs esantį vandens sluoksnį ir viską apmąstyti... vieną kartą nuspręsti…čia arba ten! Tai turiu padaryti čia ir dabar!.. iškvėpimas… tam, kad priimčiau teisingą sprendimą, turiu atsikratyti visko kas mane riša su anuo, mano gimtuoju pasauliu… įkvėpimas… turiu būti neutrali ir atvira mintims… turiu pasijausti dalele šio pasaulio ir tik tada galėsiu pajusti visą jo jėgą ir sužinoti ar mane čia priims… 



TYMPTELĖJIMAS… ne man… ne vandens pasauliui priklausantis… iškvėpimas… TYMPT!!!... kur kas įkyriau… įkvėpimas…kažin kas tai gali būti, bet tai man trukdo susikaupti… TYMPT!!! Ir vėl?! Matyt teks atsisukti… nes kitaip neatsikratysiu šio šlykštaus tampymo… iškvėpimas… atsisuku…įkvėpimas… tas, kuris mane tymptelėjo, dabar jau įkyriai mane purto ir kažką rodo ženklais… iškvėpimas… hm, koks keistas…ko jis nori?..  atrodo juk visai kaip aš – o pasakyti ir paaiškinti man nieko negali… įkvėpimas…aiškinu, kad man viskas gerai, kad nereikia manęs purtyti ir tampyti... žinau ką darau ir dabar noriu likti viena… jaučiu kaip plečiasi oras – plaučiuose, ausyse… įdomus jausmas… vėl jaučiu purtymą… jau atsibodo – supykau! Na kiek galima – bandau apšaukti tą nedorėli, bet vietoj garso – matau tik kylančius burbuliukus… palaimos jausmas po truputį tolsta, jaučiu atsirandantį skausmą… kažkas mane laiko ir kelia aukštyn… įkvėpimas… aš visai nenoriu aukštyn… aš juk dar neapmasčiau visko... dar nenusprendžiau… iškvėpimas… nenumaldomai artėja pamiršius… įkvėpimas… pakeliu galvą ir pro vandenį galiu aiškiai įžvelgti dangų ir saulę… vanduo pastebimai atšyla, o mūsų kylimas vis lėtesnis ir lėtesnis, kol visiškai sustoja… iškvėpimas… apsidairau aplinkui - plaukioja žuvelės, želia koralų kupsteliai, iš viršaus šildo saulytė... net nepatikėtum, jog esi po vandeniu… įkvėpimas… pagaliau pamatau – tą, kuris man nedavė ramybės ten apačioje… tą, kuris man nedavė ten pasilikti… tą, kuris pamatė, kad galiu ten ir pasilikti… tą, kuris mane iškėlė ir dabar žiūri nesuprantančioms ir išsigandusioms akimis… tą, su kuriuo mes dabar kartu kabom, lyg medituodami… žiūrėdami vienas į kitą ir bandydami skaityti vienas kito mintis… iškvėpimas…žiūriu į jo akis ir skaitau savo diagnozę – AZOTINĖ NARKOZĖ… įkvėpimas… nusuku akis, nusiraminu... badau atstatyti ramų kvėpavimo tempą… iškvėpimas… pakeliu akis ir leidžiu JAM jose perskaityti – AČiŪ… įkvėpimas… 



2015 m. spalio 26 d., pirmadienis

“Egiptietės” užrašai iš Marakešo

“Egiptietės” užrašai iš Marakešo

2012 sausio 31 d.

Tik atskridus labai nustebino marokietiški policininkai, kurie pasitiko prie įėjimo į oro uosto pastatą – graži išlyginta ir prižiūrėta uniforma, ramuma akyse, pasitikinti savim povyza ir kažkas dar labai išdidaus, tik nepagaunamo iš pirmo žvilgsnio. Visai nepalyginsi su egipčioniškais analogais, kurie į visus turistus žvelgia lyg šunėkai, nesuprasi ar įkasti ruošdamiesi ar skanaus kauliuko maldaudami, apsiredžiusiais nutąsytom, nuvalkiotom ir neprižiūrėtom unifomom, o ir patys atrodantys lyg ką tik po palme miegoję...
Atvykdama ruošiausi daugiau naudotis angliškom ir savo labai skurdžiom ispaniškom žiniom, nes buvau girdėjusi, kad Maroke nors ir oficiali arabų kalba, be ji stipriai susimaišiusi su berberų ir prancūzų. Bet jau tik įžengus pro autobuso, kuris veža iki pagrindinės Marakešo aikštės, duris ir pasisveikinus su vairuotoju bei paprašius jo bilieto man nesvetima egiptiečių arabų kalba, iš kart buvau atpažinta ir priregstruota prie daugiausiai gyventojų turinčios arabiškos šalies – Egipto. Vairuotojas viską suprato ir netgi atsakė man visai suprantamu „mija“ dialektu bei tuoj pat puolė teirautis kaip ten reikalai su revoliucija mano gimtinėje. Čia gal reiktų paminėti, kad mano kelionė Marokan sutapo su Egipte vykusiom demonstracijom bei reikalavimu prezidento atsistatydinimu. Nepaisant to, dar supratau, kad marokiečiai švelniai tariant nelabai įsivaizduoja kaip atrodo tie egiptiečiai ir egiptietės jei mane baltaodė, geltonkasę ir žydraakią lietuvaitę pripaišė prie gausaus egiptiečių sąrašo...
Atsisėdu, apsidairau – o kartu atskridusieji iš kažkur jau rankose turi Marakešo žemėlapius... o aš jų dairiausi, bet taip ir neradau. Ech, gaila – bet tai negi dabar klausi kur gavo ar atgal bėgsi ieškoti? Nieko nuvyksiu į centrą, ten informaciniam centre juk irgi turės jų būti... Užbėgus įvykiams už akių pasakysių, kad nei žemėlapio nei juo labiau informacinio centro Marakešo centre nėra, jei tikėti kitais turistais tai infocentras, lyg ir turėtų būti kažkur naujojoje miesto dalyje, netoli geležinkelio stoties, bet niekas jo nematė ir niekas, iš mano apklaustų keliautojų, jame nesilankė. Taigi žemėlapiai yra oro uosto pastoto viduje, prie išėjimo į lauką durų, po kairę pusę – sudėti ant tokio medinio vežimo su stogeliu. Visa tai aš atradau jau išskridimo diena, bet kaip sakoma, geriau vėliau nei niekada...
Važiuoju iš oro uosto ir stebiu pro langą neįtikėtino švarumo gatves, šaligatvius, prižiūrėtus gazonėlius ir prie jų kelininkų liemenėmis apsirėdžiusias dirbančias moteris, o dar kur suoliukai ir prie jų esančios šiukšledėžės. Nuostabu ir neįtikėtina.
Stotelė Džema El Fna – pagrindinė Marakešo aikštė ir turistų traukos vieta. Jei tikėti internetiniais užrašais, tai tik išlipus turėjo priskręsti bent koks disietkas marokiečių siūlančių nuvesti į viešbutį, nes beveik visi keliautojai išlipantys iš autobuso nr. 19, yra backpakeriai, t.y. keliaujantys savarankiškai bei mėgstantys ne itin prabangius hostelius ar viešbutukus. Taigi jau buvau nusiteikusi itin karingai ir gąsdinančiai, bet... neprireikė. Arba mano išvaizda visus atgrąsė, arba kaip visada internete esanti info stipriai persūdyta. Žodžiu prie manęs itin nedrąsiai priėjo vienas vaikinukas, pasiūlė palydėti iki „good and cheap hotel“, bet man atsisakius daugiau ir nebesisiūlė. Akies krašteliu dar spėjau pasekti ir kitus išlipančius keleivius su kuprinėm, bet ir prie jų niekas pulkais nešoko...
Tam, kad neklausinėti praeivių kur gi iš tikrųjų prasideda ta Džema El Fna (nes internete parašyta, kad už kiekvieną atsakytą klausimą ar nulydėtus 10 metrų reikia mokėti prisistačiusiam ar užklaustam padejėjui, nusprendžiu, kad esu labai patyrusi ir savarankiška keliautoja ir traukiu nuo stotelės per nediduką parkelį ta kryptim, kaip ir didžioji dalis aplink esančių žmonių. Pasirodo neapsirikau, paėjus kokį šimtuką metrų atsiduriu aikštėje...
Vėl gi jei tikėti internetiniais pasisakymais, tai aikštė yra nerealaus dydžio, su daugybę veiksmo – akrobatais, fakyrais, kobrų užkalbėtojais, pasakoriais, kišenvagiais, gėrimų pardavėjais (apdarais kažkuo panašius į meksikiečius), dreseruotomis bezdžionėmis, muzikantais ir begalę turistų bei vietinių žioplinėtojų. Vėl gi jei tik prie kurio nors veikėjo užtruksi bent sekundėle ilgiau – irgi turėtų kas nors prisistatyti kaulydamas pinigų arba dėdamas kobra ar kitokį ilgą ir bekojį roplį tau ant kaklo... Bet nieko panašaus – praėjau lėtu žingsniu, nors per pagarbų atstumą (ir nefotografuodama – nes už tai irgi kaip žinia reikia mokėti), pro gyvačių dresuotojus, suvenyrų ir gėrimų bei užkandžių pardavėjus, dresuotas bezdžiones ir akrobatų parodijas ir niekas nelipo, į akis nelindo ir fotografuojamas nesiprašė. Gal jei būčiau sustojusi pažiūrėti reginio ar nufotografavusi kurį iš jų – tuomet jau už gražias akis neatsipirkčiau, bet tai ir normalu, juk vietiniai tuo duona uždirba, o jei prisiminti ir kitas šalis tai daug tokių persirengėlių ir egzotų mielai už pinigėlį fotografuojasi ir Kryme, ir Italijoj, ir Graikijoj ir kitose civilizuotose bei nelabai šalyse.
Taigi žemėlapio neturiu, kur viešbutį ieškoti nežinau, mano pakeleiviai atskrenda tik po geru šešių valandų... taigi – ką veikti?
Nusprendžiu pirmiausia pavalgyti, o iš patirties Egipte žinau, kad turistams pirtaikytos maitinimo įstaigos būna arčiau žymių vietų (šiuo atveju prie pat aikštės), na o nulindus giliau į šonines gatveles – galima rasti vietinių greito maitinimo įstaigėlių, už per pus mažesnę kainą ir su skanasne virtuve. Tik reikia atkreipti dėmesį į tai, jog tose vietinėse kavinukėse turėtų būti ne tuščia, o prie staliukų sedėti bent keletas vietinių, ir kuo jų ten daugiau sedės, tuo reiškia geresnis maistas ten siūlomas! Juk vietiniai žino kur pigiau ir skaniau pavalgyti...
Taigi drąsiai leidžiuosi į Marakešo medinos (suprask senamiesčio) gilumą maisto paieškoms. Ir vėl – internete bei daugelio keliautojų atsiliepimuose rašoma, kad Medinoje ir jos siaurose gatvelėse pasiklysti galima kaip du kart du, o grįžti atgal į pradinį tašką yra maždaug kaip 1893 kart 3492 ir pakelti kubų, t.y. labai sunku... Na ka gi turiu laisvo laiko sočiai, taigi galiu ir pasiklysti jei ką – vis tiek toliau medinos nenueisiu, nes ji visa yra apsupta dar viduramžius menančia siena. Pasiklysti nepavyko, nors ėjau 4 kartus iš aikštės ir vis skirtingom kryptim, tyčia negrįždama tais pačiais keliais, labai jau neklaidžios tos gatvelės (o gal čia mano mokyklinių laikų orientacijos būrelis kaltas), o ir pločio iš jų tikėjausi mažesnio... Penktam kartui nutariau eiti taip, kad nušaučiau iš kart du zuikius – paieškočiau kur pailsinti kojas ir užkąsti bei pabandyčiau rasti bent keletą nebrangių viešbutukų. Pastarųjų adresus dar buvau išsirašusi iš interneto svetainių. Nutariau pasirinkti Riad Zitoun El Kedim gatvę, nes ji buvo visiškame aikštės kampe – be to šiam gale dar nebuvau blūdijusi, na ir aš ją pirmąją iš visų mano išrašytųjų atradau.
Pagal aprašymą viešbutukas turėjo būti visai netoli, tik va atstumas buvo aprašytas keistokai – paėjus Riad Zitoun El Kedim apie 200 metrų, pasukit į gatvelę dešinėje, o ten paėjus dar truputį už tokio tai ir tokio viešbučio pasukite į kairę ir po 20 metrų bus mūsų viešbučio durys... Hm, tas atsumo matavimas metrais gal ir gerai, bet tai kaip man jį išmatuoti? Taigi nusprendžiu, kad greičiausiai tai bus pirmas posūkis į dešinę ir pirmas į kairę – leidžiuosi į atradimų ir pažinimų kelionę. Klausinėjimams vėl gi nusprendžiu nepasiduoti, ir kaip didelė mergaitė elgtis savarankiškai ir be niekieno pagalbos. Tai iš akies jeigu pamatuoti tai kaip tik nuėjus tuos nurodytus metrus iš tikrųjų iš dešinės atsiranda nedidelė ir siaura žemyn besileidžianti gatvelė, o jau joje kas 5 metrus viešbučiai, hosteliai ir brangesni riadai (viešbučiai su vidiniame kieme įrengtu sodu). Nusprendžiu, kad dabar vis tik beprasmiška netgi kainos klausinėti, nes net neįsivaizduoju, kokia yra ta normali ir nepadauginta kaina už nakvynę. Jei tikėti internete skelbiamom kainom tai hostelyje su bendrais patogumais naktis atsieitu apie 8-10 eur žmogui, bet draugė (kurios vis dar laukiu atskrendant) sakė, kad dabar ne sezonas ir kainos turėtų būti kiek mažesnės. Na ir gerai, nusprendžiu... svarbu radau stebuklinga hiostelių gatvelė ir bendrakeleiviams atsibeldus nereikės ilgai blūdinėti patamsiais ir blaškytis iš vieno senamiesčio kampo į kitą. Einu atgal, juk taip ir neužkandau, o tai buvo pirminis tikslas.
Grįžtant užmatau nedidelę, iš pirmo žvilgsnio ne itin švara pasižyminčia ir ne itin turistinę užeigėlę, kurioje bent pusę vietų užimta aktyviai bekramsnojančių marokiečių, o prie giliau esančio staliuko įsitaisiusi net ir nedidelė turistų grupelė su gidu. Kaip tik tai ko reikia – nusprendžiu, ir užeinu. Prišoka padavėjas ir prancūziškai burbuliuodamas nuveda mane prie staliuko, kur įteikia tą pačia kalbą išrašytą meniu. Nė velnio nesuprantu, išskyrus „Tagine“ ir „Kous kous“, apie šios patiekalus irgi jau buvau prisiskaičiusi visažiniame internete. Kadangi ir pastarųjų taginų bei kuskusų yra po kelias rūšys, nedrįstu rinktis ir sulaukusi padavėjo užkalbinu jį angliškai, kad arba atneštų meniu angliškai arba išverstų (meniu angliškai nebuvo, kaip ir visose kitose per tas šešias dienas keliones mano aplankytose kavinėse). Pasirenku „Tagine“ su vištiena, iš benrųjų marokietiškų kulinarinių žinių laukiu kažko ypatingo su daug įvairių daržovių ir mėsos, didelės porcijos už nedidelę kainą (viso 30 dirhamų arba 10 litų), patiekto įmantriam moliniam indukę su kūgio formos dangčiu. Atsigerti pasirenku žymiąsias šviežiai spaustas apelsinų sultys, kurių stiklinė man kaštuoja 8 dirhamai. Atneša maistą – indelis molinis, dangtis kaip ir priklauso, garuoja... bet sudėtis ne itin ypatinga – troškintas vištos sparnelis su krūtinelės dalim, ir ant jo „palapine“ sudėtos troškintos bulvės, morkos ir svogūnas. Kažkaip tikėjausi ko nors ypatingesnio, na bet valgyti tai norisi – sukertu viską ir dar su duona troškinio padažiuką išmirkau. Jei tikėti visažinių atsiliepimais tai visur dar ir už duona turėtų būti priemoka, bet niekur iš manęs tokios nereikalavo ir į sąskaita papildomai neįrašinėjo. Užsigeriu skaniosiom sultytėm, susimoku ir einu toliau blūdyti bei laukti bendrakeleiviu.
Dar kartą prabrendu aikštę, suprantu esanti išsidūrusi su sultytėm kavinėj, nes aikštėj tokios pat parduodamos po 4 dirhamus, beje tai buvo jų pigiausia kainą per visą kelionės laiką. Ir nusprendžiu pasivaikščioti po turgų, pasigrožėti suvenyrais ir paplanuoti lauktuves iš esamos pasiūlos (juk žinia, kad pirmą dieną jų pirkti gink Dieve negalima).
Turguje – pasak buvusių lietuvių atsiliepimų, o ir lyginant su rytietišku turgumi Kaire, praėjimo turėčiau nesulaukti, o užėjus į kokią krautuvėlę – iš kart turėtų ką nors siūlyti ir kviesti derėtis. Pirmas kelias gatveles praeinu gan grietu žingsniu, tik iš padilbų nužvelgdama prekes ir tik šypsniu atsakydama į retus „Bonžur“. Jokio šlykštaus kabinėjimosi, debiliškų juokelių ar įkyraus lendimo į akis iš prekeivių pusės iš vis nėra. Nusprendžiu sulėtinti žingsnį, nes ir kojos ne valdiškos, o ir nuo mirgu margu akyse jau tuoj ims plaukti. Einu lėčiau, žvalgausi, netgi išdrįstų užeiti į kelias parduotuves ir pačiupinėti patikusius daiktus! Ir vėl jokių – hello my friend, special price fo you, o išeinant – how much, jokio pošlumo ir įkyrūmo. Pardavėjai tik santūriai prieina, ir tai ne iš kart tau tik įėjus, ir atsistoja šalia laukdami kol atkrepsi į juos dėmesį ar ko nors paklausi; retesni klausė ar gali padėti, o išgirdę atsakymą, kad tik žiūrinėju, primygtinai nesiūlė pradėti derybų ir nepykdavo kai tiesiog padėkojusi išeidavau. Žodžiu aš šoke – europa ir ne kitaip, matyt gerai padresavo marokiečius prancūzai su ispanais, kurie ne taip jau ir seniai buvo pasidalinę šią šalį, o vėliau čia tuntais važiavo ir važiuoja atostogauti. Kas liečia bendravimą, tai pirmiausia esi kalbinamas prancūziškai arba ispaniškai, vėliau jau paprašius pereiti anglų kalbon – visi mielai sutinka ir pakankamai neblogai ją reiškią mintis. Kalbant arabiškai – vėl buvau įrašoma į gausias egiptiečių gretas, bet jau ne visi galėdavo man atsakyti suprantamai, t.y. jie mane suprasdavo, o aš jų nelabai, kadangi egiptiečių arabų dialektas žinomas daugeliui iš muzikos, telelaidų ir filmų, kurių didžiąją daugumą sukuria būtent Egiptas, o rodo visų arabiškų šalių televizija, o va man jų maišyta arabų-berberų-prancūzų žinoma, girdėta ir suprantama nebuvo. Bet tai nebuvo itin didelė kliūtis...
Toliau.
Motoroleriai yra irgi gan įdomus Marakešo, tikiu ir viso Maroko, o ypač jo didmiesčių, reiškinys. Čia jie zuja kaip bitės darbininkės – aikštėje, šaligatviais, senamiesčio gatvelėm, prie didesnių žmonių sanbūrių sulėtindami greičius bei nepamiršdami pypsenti bei skleisti dvokiančias išmetamasias dujas. Didžiausią nuostabą sukėle, jog motoroleriais, mopedais ir motociklais drąsiai laksto ir marokietės – tiek jaunos, tiek vyresnės, su galabėjomis (tradiciniais drabužiais) ir europietiškai apsirengusios, su vaikais ir pirkinių maišais. Nu šaunuolės moterytės!
Maroko moteriškos giminės atstovių apranga irgi sukėlė susidomėjimą – pirmiausią skarotos moterys daugiausia vyresnio amžiaus, jaunuolės – daugiausia rengiasi europietiškai ir plaukų neslepia. Moterų tarpe, matyt žiemos metu, gatvėje populiaru vaikščioti su  „pležiankių“ žieminiu variantu – mūsų supratimu paprasčiausiom naminėm „tapkėm“, tik ryškių spalvų ir būtinai su blizgučiais, bantukais ir pasiūvinėjimais. Per visą kelionės laiką neteko matyti jaunų moterų prisidengusių veidus, tik maždaug kas 15 iš vyresniųjų tarpo. Ir veidus nikabu jos dengia savotiškai, pirmiausia nikabas yra beveik peršviečiamas, antriausia – jis dedamas ne ant nosies, paliekant tik tarpeli akims, o rišamas atskiru „škurlium“ po nosimi! Tokiu būdu visos šios moterys atrodo panašios į varnas ir sukelia šypseną.
Vyrų apranga irgi įdomi, jeigu egipte dedamos galabėjos ir ant galvos šaltuoju metu laiku susukami tiurbanai iš šalikų ar seno patalynės gabalo, tai Maroke ant viršutinių drabužių dedama galabėja su kapiušonu, ir ne šiaip sau kokiu – o būtinai smailėjančiu į viršų ir stovinčiu. Pakeleivė Jurga pakrikštijo taip apsiredžiusius marokiečius „smurfais“, nors man jie labiau priminė „kuklus klaną“ arba kokius viduramžiškus budelius (ypač iš nugaros).


Kadangi pirmosios dienos didžiąją dalį buvau viena, tai noriu pasakyti, kad ypatingai perdėto dėmesio, priekabiavimų ar nepadorių ( ar taip galimai traktuojamų) pasiūlymų negavau, išskyrus tai jog vienas pagyvenęs marokietis, visai europietiškai atrodantis ir tik prancūziškai kalbantis, bandė mane pakviesti išgerti kavos į šalią esantį KFC. Nežinau ar jam nepadorios mintys buvo sukilusios ar tiesiog pagailo manęs, nes kokią valandą sedėjau ant suoliuko stotelėj belaukdama atvykstančių draugų, bet lyg tik tarp kitko mano pademonstruotas 7 mėnesio nėštumo pilvas jį privertė atsiprašyti, užjaučiamai palinguoti, po to pasveikinti, o po to vėl pakviesti kavos... O man vėl atsisakius – jis tiesiog atsistojo ir nuėjo sau.
Kadangi šis pasakojimas tiesiog mano pastebėjimai iš Maroko, tai toliau jau rašysiu ne padieniui, o tiesiog įdomesnius įvykius ar kelionės pastabas.
Atvykus draugams, nuėjome į mano atrasta stebuklingą gatvelę iš antro karto radome nakvynės vietą. Pirmasis netiko, dėl itin mažo kambario, bet užtat jame buvo tualetas ir dušas vietoje, o tik išėjus iš jo prisistatė pagalbininkas (kurio iš esmės nei reikėjo nei ką, bet tiesiog jau nebebuvo jėgų atsisakti) ir nuvedė į Sindi Sud hosteliuką, labai gražaus marokietiško stiliaus, kur sutarėm jog paimsim keturvietį kambarį už 200 dirhamų nakčiai. Pagalbininkui daviau 5 dirhamus ir jis visai patenkintas mus paliko (nors vėl gi jei tikėti internetu, tai turėjo drąskyti akis ir prašyti daugiau). Čia pat viešbutyje nusprendėm nešvaistant laiko kitą dieną vykti į dykumą, nes sekanti diena žadėjo būti penktadienis – šventa diena, skirta pamaldoms, tai vargu ar ką vietoje būtume nuveikę. Viešbutyje ir paklausėm dėl kelionės organizavimo, po trumpų derybų buvo nuspresta vykti už 550 dirhamų nuo žmogaus 2 dienoms ir 1 nakčiai į Zagorą. Į viešbutį atėjo žmogus iš netoliese esančios kelionių agentūros, viską suderinom, pažiūrėjom lankomų ir pravažiuojamų vietų nuotraukas, sumokėjom užstatą ir ramia širdim nusprendėm nebesijaudinti dėl būsimos kelionės. Jau kelionės metu paaiškėjo, kad kelionės organizatorių ir mūsų supratimas apie kelionę – ekskursiją stipriai skiriasi. Na pirmiausia tai lankomos ir nelankomos vietos buvo suvardintos neteisingai – žadama buvo lankyti Kasbah Tourirt Ourzazate mieste, ir Ait Benhaddou tik panorama (beje lankymas turėjo būti įskaičiuotas į kainą). Gerai, kad Ourzazate turėjome maždaug beveik 2 valandas pietums, vairuotojas prisiparkavo prie restorano esančio per gatvę nuo Kasbah Tourirt, taigi mes sumokėję po 20 dh nuo žmogaus apsilankėme ir Kasboj ir spėjom užkąsti.  Ait Benhaddou lankėm jau grįžtant ir nežiūrint to, kad mūsų turimam „Rough Guide“ buvo pažymėta, kad įėjimas į tą kaimą-tvirtovę nemokamas, mus vežęs vairuotojas liepė sumokėti po 10 dh vienam iš vietoje esančių berniukų už gidavimą. Pagalvojom, kad 3 litai ne kažin kokia suma ir sumokėję nuslinkom lankyti žymiojo sutvirtinto Ait Ourzazate kaimo, kuriame buvo filmuojama begalė holivudo ir europietiškų istorinių filmų. „Gidą“ pakrikštijom Mažuoju Muku, nes labai jau buvo į tokį panašus, vėl gi kalbėjo prancūziškai, angliškai iššlebezavojo vos kelis sakinius, toks jausmas, kad specialiai vilkino laiką, kad mažiau su mumis vaikščioti (o laiko lankymui buvo skirta vos valanda). Bet kadangi mūsų trijulė buvo gan aktyvi ir žingeidi - Mažąjam Mukui teko pasiskubinti ir nulydėti mus visus iki pat aukščiausio taško. Nors jokio pasakojimo ar įdomesnių žinių iš jo taip ir neišgirdom. Na bet Allahas su juo, ką norėjom pamatėm, o įdomiau pasiskaitėm kelionių vadove ir internete jau grįžus.
Maždaug apie 17 val. atvykome į Zagorą, kur buvome suskirstyti į prabangos ir egzotikos megėjus ir pirmieji susodinti į džipą, o antrieji – ant kupranugarių ir paleisti į dykumą palapinių ir nakvynės ieškoti. Reiktų pasakyti,kad dėl savo išskritinės nieščiosios padėties rinkausi kelionę visureigiu, o draugai jojo kupriais. Mano kelionės priemonė sugebėjo nedavažiavus kokių 800 metrų iki palapinių negrįžtamai iklimpti smėlyje, bet ne dėl jo gylio ar lakumo, o dėl vairuotojo neprofesionalumo ir likusią kelio dalį įveikinėjom pestute. Draugai sakė, kad pažadėtosios kelionės kupranugariais po smėlio kopas jie irgi nesulaukė, o jojo jais keliuku tarp marokietiškų kolektyvinių sodų analogo. Į kelionės kaina buvo įskaičiuota tik vakarienė pirmą vakarą ir pusryčiai kitą rytą dykumoje. Galiu pasakyti, kad net man visiškai neišrankiai maistui – dykumoje siūloma „puota“ priminė atšalusį gyvūlių pašarą. Sriuba buvo nenusakomos raudonai oranžinės spalvos, atvėsusi ir su berods plaukiančiom 4 perlinėm kruopom, be skonio ir tuo labiau be druskos. Karštasis patiekalas – aliuminiam bliude pateiktas taginas su višta, su beskonėm bulvėm ir slidžiom morkom. Bet skrandis reikalavo aukų, o kito pasirinkimo nebuvo. Na kad pačios palapinės stovejo dykumos „pamiškėj“, ir reiktų paminėti, kad iki gyvenamo punkto, o einant į kitą pusę iki greitkelio buvo kokia valanda kelio. Na bet... tarkim dykuma yra. Ryte paaiškėjo, kad gerai paieškojus galima rasti netgi kelias smėlio kopas fotosesijai suregnti... Palapinės su nakvynės vieta (ant grindų sudėtais čiužiniais, daugkartinio naudojimo ir skalbimo nemačiusiais apklotais) - kaip dykumai ir priklauso, tualetas visur - kur tik mėnulis apšviečia dekraštę dykumą. Elektoros ir vandens – nebuvo, bet buvo nepakartojamo grožio naktinis dangus siete nusietas žemai kabančių žvaigždžių, taip pat buvo ir pakvietimas prie naktinio dykumos laužo pasiklausyti „berberų“ būgninimo. Tiesą sakant pastarąjį iškeitėm į pogulį palapinėj ir įspūdžių aptarimą. Iš esmės daugiau vėl gi jokių pasakojimų, paaiškinimų ar šiaip ko nors kas būtų panašu į ekskursija nesulaukėm. Ryte prieš saulei kylant buvom pažadinti pusryčiams, kuriuos sudarė gabaliukais supjaustyta šviesi duona, sviestas, uogienė ir kava bei arbata. Vos užkandę nubėgom ieškoti dykumos dykumoj ir fotografuotis. Čia reiktų pasakyti, kad nuo šalčio mūsų „muilinių“ akumuliatoriai išsikrovė ( o kaip žinia elektros ir galimybės juos pakrauti nebuvo) tai padarėm vos po kelias nuotraukas. Jei kas ruošis į tokią kelionę ateityje siūlau fotoaparatų akumuliatorius nakčiai dėti šiltai (pvz. į drabužių kišenę) arba turėti pakeitimui kitą (kuris irgi ne faktas, kad neišsikraus per naktį nuo šalčio). Nespėję dar kaip reikiant prisisemti smėlio į batus, buvome sugrąžinti prie palapinės – pakeleiviai susodinti ant kuprių, aš – į gerokai vėliau atvažiavusį mersedesą dar su keliom prabangos megėjom,  grąžinti į Zagoros miestelį, o iš ten į mikroautobusą ir išleisti į ilgą beveik devynias valandas trūkusią kelionę atgal į Marakešą ( kelionės trukmė nurodau su visais sustojimais, pertrauka pietums ir Ait Benhaddou lankymu). Mus vežes vairuotojas iš esmės buvo mandagus ir profesionalus, bet labai įdomi buvo jo bendravimo maniera. Riekia pasakyti, kad grupėje buvo 4 somalietės kalbėjusios angliškai ir šiek tiek arabiškai, 2 italai – vos vos supratę angliškai, porelė belgų, dar porelė kurią sudarė prancūzė ir marokietis, mes – 3 lietuviai, sugebantys susikalbėti angliškai ir arabiškai. Bet nežiūrint mūsų tautinio margumyno vairuotojas informacija suteikdavo tik prancūzų kalba ir visai sau nesukdavo galvos – supratom mes ar ne. Taigi tekdavo perklausdinėti vieniems kitų, arba vėl ir vėl kamantinėti vairuotoją. Netgi klausiant jo arabiškai – jis vis tiek atsakinėdavo prancūziškai, ir tik iš kokio trečio karto susimildamas išlemendavo sakinį pusiau arabiškai pusiau prancūziškai! Tai va kokia smagi buvo kelionė į dykumą, bet Altaso kalnų, naktinio žvaigždėto dykumos dangaus, fotosesijos ant kopų vaizdai, seniai užmirštas grupinis nakvynės pojūtis bei pabudimas vidury nakties nuo beveik palapinę drąskančio vėjo  tikrai buvo verti kelionės...
Grįžę į Marakešą nusprendėm pradėti kultūrinius lankymus.


Čia reiktų kaip itin įdomų įvykį atpasakoti mūsų su Jurga kelionę į mečetę. Pirmiausia noriu paminėti, kad Maroke nemusulmonams į mečetes eiti negali. O ne pamaldu metu mečetės yra uždaromos, užrakinamos ir niekas ten iš vis neįleidžiamas. Keista tokia rakinimo maniera, juk maldos namai turėtų būti prieinami visiems tikintiesiems ir visada, o ne tik penkių pagrindinių maldų metu, juk be jų dar yra papildomos maldos, mečetės rytuose dar atlieka ir užuovejos, poilsio vietos funkcijas musulmonams... Bet matyt, ne Maroke. Nors dabar viską apmasčius galvoju, kad gal čia tik turistiniame mieste taip, kad nelandžiotu visokie nepraustakojai krikščionys?
Bet kokiu atveju, tikslas numeris vienas – buvo aplankyti mečetę ir pagal galimybę net ne vieną. Kaip tarėm taip ir padarėm. Kadangi mano žydraakis snukelis sunkiai praeitų už vietinį (nors visur už egiptietę kažkodėl tikdavau), o Jurgos juodakasė galvelė gal ir tiktų... vis tik mes nutarėm, kad reikia užsimaskuoti. Taigi dar iš namų apsirūpinom juodom galabėjom, skarom ir nikabais. Aš visą rinkinį turėjau, o va draugei teko apsirupinti kai kuriomis sudedamosiomis dalimis. Reikia paminėti, kad Marakeše rasti nakabą, buvo ne taip jau ir lengva, o radus kaina jo ne itin viliojo (tiek pat, kiek nakvynė vienam asmeniui), bet ilgų derybų metu, kuomet ir aš pasižadėjau irgi įsigyti papildomą veido uždangalą, jie vis tik sukrito į mūsų kuprines... Grįžom į hostelį ir ten prunkščiant bei baisiausiai jaudinantis – prasidėjo rengimasis operacijai „mečečių šturmas“. Parengiamieji darbai praėjo gana greitai, tik jaudulys mūsų nepaliko nė akimirkai – jautėmės kaip tikros šnipės, o gal ir apgavikės. Be to kažkaip nejauku buvo išeiti iš hostelio, juk apačioj sedėjo darbuotojas, kuris žinojo mus ir tikrai būtų nesupratęs viso šio maskarado. Bet jau buvom pasiryžusios (nors jei ne Jurgos raginimai – turbūt pusiaukelėj pasiduočiau) ir apsirengusios - tad pirmyn... Išėjom iš viešbutuko ir kaip mat tūkstančiai akių susmigo į mus! Kaip drebejo keliai... įsistvėriau Jurgai į parankę ir turbūt net mirties akivaizdoje nė už ką jos nepaleisčiau! Vargais negalais, per medinos gatvių raizgalynę nusigavom (juk kaip nabažnos musulmokos negalėjom vartyti angliško kelionių vadovo ar miesto gido) iki Ben Jusufo mečetės. Visos kelionės metu tie varstantys marokiečių žvilgsniai niekur nedirgo, atrodė, kad be mūsų gatvėje daugiau nėra į ką žiūrėti (na dar perkant nikabus, mums buvo paaiškinta, kad tai Saudo Arabijos moterų stilius, o ne vietinis, bet negi tai priezastis taip i mus stebeilitis, geltu nors pagarbiai akis nuleisti, kaip pvz. kokiam Egipte), keli prekeiviai netgi nulydėjo mus kažkokiais šuksniais, pašvilpimais ir aplodismentais...Einant tuo „kančios keliu“ net nesinorėjo pakelti akių, žiūrėti tik šiek tiek toliau nei žengi - kaip, kad Korane parasyta. Iš tiesų jaučiausi, kaip musulmonės parodija, nors buvom apsirėdžiusios pagal visus standartus! Veliau Jurgai toliau ir gyliau keliajant po Maroką, ji suprato, kad nežiūrint viso Marakešo sueuropėjimo, žmonės jame yra patys „brūdniausi“, nepagarbiausi ir nekultūringiausi...
Dar kambaryje su drauge sutarėm, kad jei mečetej ko klaus atsakinės ji, nes kalba klasikine arabų kalba ir žino maldos žodžius, o jei ką reiks paaiškint – kalbėsiu aš ir sakysiu, kad esam egiptietės, juk tai buvo pripažinta didžiosios dalies mūsų sutiktų vietinių. Atėjusios prie mečetės durų – nusiėmėm batus ir jau buvom bežengiančios į vidų, bet atskubėjęs prižiūrėtojas kažką pradėjo mosikuoti ir aiškinti... O mintyse sukosi – mus demoskavo, tuoj gėdingai išvarys lauk! Bet draugė susiorientavo greičiau už mane, kažką atsakė ir nutempė mane toliau nuo durų ir gilyn į mečetę. Praėjom! ! ! Tylutėliai ji man paaiškino, kad prižiūrėtojas nurodė kur yra moterų maldos pusė ir kur galime apsiprausti prieš maldą. Daug nesižvalgydamos ir žinoma nerengdamos fotosesijų pakeliui, nutypenom į moterims skirtą mečetės pusę, kuri užsidarinėjo aklinomis durimis su užraktų. Kuomet likom dviese, vos nepradėjom isteriškai kvatotis, bet susiėmėm ir... išgirdom azaną – kvietimą maldai! Tada dar nežinojom, kad mečetės atidaromos tik maldos metu... Na ką gi, teks tūnoti šiame kambarėlyje, kol nepraeis pakankamai laiko, skirto maldai, ir tik tada bandyti išeiti. Padarėm pora nuotraukų, pasižvalgėm ir pasigirdo beldimas į duris! Vėl į galvą pradėjo lįsti įkyrios mintys, kad mus susekė, tuoj pariš ir gėdingai išvarys! Vis dėl to suėmiau save į rankas ir jau po trečio beldimo, nutypenau prie durų ir jas atidariau. Ant slenksčio stovėjo kelios Maroko moterys, kurios matyt „kaip ir mes“ atėjo pasimelsti. Pasisveikinusios arabiškai, jos užėjo ir atsistojo maldai. Mums su drauge neliko nieko kito, kaip tik atsistoti tolėliau už jų nugarų ir pasiruošti melstis... Laimei Jurga mokėjo žodžius, o aš judesius, taigi maldos ritualas praėjo gana sklandžiai. Šiek tiek lukterėjusios, kol moteros išeis, link durų patraukėm ir mes. Lauke mūsų lauke ištikimas kelionės draugas, kuris negalėjo eiti su mumis į mečetę ir šalia eiti gatvėje, bet jam teko asmens sargybinio vaidmuo, kuris per pagarbų atstumą visą kelią mus lydėjo. Atgal nusprendėm eiti visai kitu keliu, kad nesiklausyti nekultūringų prekeivių šūksnių, bet netyčia įlindom į akligatvį, na ir žinoma mūsų draugas paskui! Turėjo būti neblogas vaizdelis, kuomet dvi apsimuturiavusios nindzės duoda nurodymus ryškiai europietiškam vyrui ir nuvariusios jį šonan pirmos išlenda iš tamsaus skersgatvio! Kadangi draugas bijojo, kad be mūsų kelio atgal neras, tai teko jį, vėlgi per pagarbų atstumą, nuvesti iki Džema el Fna aikštės, o pačios dar pirmosios sekmės įkvėptos nuskubėjom iki Almouravid Koutubia mečetės. Juk pirmosios mečetės net kaip reikalas ir nematėm... Vėl be vargo užėjom į mečetę, šįkart moterų pusė nebuvo paslėpta už devynių spynų, grotų ir durų. Užėjusios jau po maldos laiko, galėjom nors truputuką pasivaiksčioti po vidinį restauruojama mečetės kiemelį, kelias minutes ramiai pasedėti ir pasidžiaugti ant raudonų mečetės kilimų. Visai neįkyriai mus stebėjo šalia įsitaisiusios dvi marokietės su keliais vaikučiais, pabandė mus pakalbinti, o mums nelabai supratus ir ne į temą atsakius, jos pasišalino... Dar po kelių akimirkų priėjo prižiūrėtojas ir kažką sušlebezavojęs parodė durų link (čia vėl man prasidėjo panika, kad mus gėdingai varo lauk), bet Jurga mane lengvai nupurtė ir pasakė, kad matyt jie užsidaro, nes visi išeina... Pasirodo tą patį mums bandė pasakyti ir šalia buvusios marokietės. Niūriai patraukėm durų link, išeinant arabiškai padėkojom ir atsisveikinom, palinkėjusios taikos ir ramybės.

 Deja iš kart po kelionės neradau laiko surašyti visų pastabų ir kelionės prisiminimų, o dabar jau atmintis nebeatgamina ką kurioziško norėjau papasakoti špargalkėj užrašydama šiuos žodžius :(   :
Muziejus, rūmai, medresė, karšto vandens problemos, pusryčiai už 18 dh, blynelių pardavėjos, Koutubios parkelis, tualetas ir servetelės –vyniojimo popierius.