2017 m. balandžio 6 d., ketvirtadienis

Disneylandas Paryžiuje

Apie tai kaip mes Disneyland'e gimtadienį šventėm.

Kadangi internete žiauriai trūksta praktinės informacijos apie šią pasakų, vaikystės ir svajonių šalį, nusprendžiau pasidalinti keliais patarimais iš paskutinės savo kelionės į Disneyland'ą.

Pirmiausia - 1 dienos Disneyland parkui yra žiauriai per mažai. Pavyzdžiui mes su 6-mete jubiliatę didžiąją pirmos dienos dalį praleidom parduotuvėse, kur daugybė pasakiškų princesių suknelių, batukų, karūnų, lėlių ir t.t. Čia reikia turėti kantrybės ir pinigų. Kadangi dukrytė gimtadieniui iš artimųjų gavo pinigų - tai prisipirko visokių mielų niekučių, kurie tiesą sakant tikrai ne pigiai kainuoja, o kokybė gana prasta... Kažkaip norėtųsi, kad TOKIAM parke būtų ir kokybiški suvenyrai... Kainos: magnetukai 4-8 eur, princesių suknelės 40-80 eur, "vienkartiniai" bateliai - 25 eur, karūnos-diademos po 25 eur, puodeliai apie 10 eur (nors radom labai smagias stiklines po 4 eur) ir t.t. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad drabužių (ne princesiškų) ir indų kokybė gana nebloga.


Darbuotojai į visas mergaitės, kurios apsirengusios kaip pasakų herojės kreipiasi tik kaip į princeses - "Bonjour Princess". Labai miela - tiesa? Mes suknelę vežėmės iš Lietuvos - taigi nusipirkom tik Elzos paruką ;) ir dar 14 nereikalingų smulkmenų...

Antrą pirmos dienos dalį praleidom ieškodamos kur kokie atrakcionai yra ir žiūrėdamos šou pasirodymus - filmukų personažų, princesių ir princų bei galiausiai vakare (22 val.) vykusi šviesos-lazerių-fejerverkų šou prie pagrindinės pilies.


Bilietus į parką pirkom iš anksto ir internetu oficialiame tinklapyje -https://www.booktickets.disneylandparis.com/tnsa64/live/shop/8en/MAININTENCD/pluto/index.php?vld=1&ecmp=n&affid=SECUTIX&tduid=32454335543R. Šeimos bilietai taikomi tik 2 suaugusiems ir 3 vaikams (iki 11 metų amžiaus), o vaikai iki 3 metų amžiaus įleidžiami nemokamai.

Bilietai
Yra į 1 parką (1 day/1park) ir į abu - Disneyland ir Disney Studios parkus (1 day/2 tickets). Nuo pasirinkimo skiriasi ir kaina. Toliau bilietai skiriasi pagal pavadinimus ir kokius pirkti jūsų planuojamam apsilankymui žiūrėkite papildomame kalendoriuje pagal dienas (žr. foto žemiau):
SUPER MAGIC PLUS - iš esmės už tokią kainą bilietai yra parduodami paties Disneyland kasose, o perkant internetu jie galioja per patį lankomiausią laiką (pvz. vaikų atostogas) ir pridėtame kalendoriuje galioja tomis dienomis, kurios pažymėtos apyvine spalva.
SUPER MAGIC - bilietai kiek pigesni nei prieš tai buvę, bet taip pat galiojantis labiausiai lankomu laikotarpiu (pvz. per Velykų atosotogas), kalendoriuje jų galiojimo dienos pažymėtos tamsiai violetine spalva
MAGIC - bilietai kuriuos pirkome mes, nes yra pamažinta kaina ir galioja savaitgaliams ir vasaros metu, kalendoriuje pažymėti žydra spalva.
MINI - patys pigiausi bilietai galiojantis tik darbo dienomis ir mažiausiai lankomu laikotarpiu, pvz. lakričio ar vasario mėn. Kalendoriuje pažymėti - žalia spalva.
Šiuos bilietus perkant internetu (apmokant banko kortele) - pažymėkite, kad juos atsiųstų į jūsų el. paštą. Tokiu atveju išspausdintus (privaloma atsispausdinti ant popieriaus) bilietus galima pirkti, kad ir prieš 1 dieną iki numatomos apsilankymo dienos. Kitas variantas - laukti kol bilietus atsiųs paštu (tai kainuoja papildomai ir būtina bilietus pirkti mažiausiais prieš 10 dienų iki numatomos lankymo dienos).

Pagal mūsų kelionės dienas mums teko pirkti "Ticket MAGIC" bilietus.
Mes norėjome aplankyti abu parkus - ir Disneyland ir Disney Studios. Bet puikiai supratom, kad abi dienas tikrai nesugebėsim lakstyti tarp abiejų parkų, taigi vienai dienai nusipirkom bilietus tik į Disneylandą (1day/1park), o kitai dienai - į abu parkus (1day/2parks). Viso už 1 vaiką ir vieną suaugusį sumokėjom 268 eur.
Žinoma yra Multi-day bilietai (minimum 2 dienų) - bet jie mums nelabai tiko, nes jie yra skirti abiems dienoms į abu parkus. Be to ir kaina buvo šiek tiek didesnė, gautųsi - 277 eur.

Bendra info:
Patikra - įeinant į parko teritoriją (dar iki kasų) yra patikra kaip oro uoste. Žmonės, kurie su lagaminais - turi juos persišviesti rengene, kiti - kurie be lagaminų tik parodo prasegtas rankines apsauginiams. Aš turėjau lagamine alaus skardine - liepė išmesti, nes alkoholį įsinešti į parką draudžiama.
Žemėlapis ir šou programėlės - juos galima paimti prie įėjimo arba paprašyti darbuotojų (su didele "i" raide ant nugaros), yra anglų ir netgi rusų kalba. Kai kurių šou tvarkaraštį galima pamatyti tik atėjus į vietą (pvz. Disney Studios vykstantys Stich Live šou).


Tualetai - beveik ant kiekvieno žingsnio, visi jie švarūs, daugelyje iš jų įrengti vaikiški unitazai ir pisuarai, bei žemiau esančios kriauklės (kaip miela).
Daug kur įrengti nemokami geriamo vandens fontanėliai (tikrai yra prie įėjimų į visus tualetus) - taigi bent jau geriamo vandens galima nepirkti.
Maistas - arba švediško stalo restoranai (kaina suaugusiam 32-34 eur, vaikui 17-19 eur) arba greito maitinimo įstaigos. Labai gailiuosi, kad nenuėjom paragauti švediško stalo maisto kokybės (vietas reikia rezervuoti bent prieš kelias valandas), nes būtų įdomu palyginti. Kas liečia "fast food" - kokybė baisi. Hot dog'as - vien bulka ir dešrelė, o kaina 8eur. Kompleksas suaugusiam, kurį sudaro pica, salotos (tik salotų lapai su padažu) ir mažutis indelis vaisių salotų bei gėrimas - 15 eur. Dar ne taip baisu tos aukštos kainos, kaip maisto kokybė - pica kaip pačios prasčiausios kokybės šaldyta ir pašildyta mikrobangėje... Prie viešbučio Disney Village (tarp Disneyland ir Disney studios) yra McDonaldas - ten tikrai pigiau ir skaniau pavalgysite, nei paties parko užkandinėse. Patarimas - niekas nedraudžia į parką atsinešti savo maisto - sumuštinių, vaisių, sausainių ir pan. Taigi galima viską pasiimti su savimi ir negaišti laiko eilėse ir neleisti pinigų junk maistui. Alkoholį į  parkų teritorijas įsinešti griežtai draudžiama.
Gimtadienio tortas: parko švediško tipo restoranuose galima užsisakyti gimtadienio desertą už 29 eur. Kadangi tai reikia daryti iš anksto (berods pakanka tai padaryti prieš pradedant valgyti arba staliuko rezervavimo metu) - mes šia paslauga nepasinaudojom, bet didesnei kompanijai (nes kaip suprantu tortas skirtas 8 žmonėms) visai gera idėja. Beje dar yra paslauga - pietūs su filmuko "žvaigžde", pvz. mano dukrytė tiesiog šokinėtų iš laimės jeigu galėtų pabūti su Elza iš filmuko "Frozen".
Saugojimo kamerą - ji yra dešniąjame šone nuo pagrindinių kasų ir įėjimo (dar nepraėjus pro "turniketus"). Kaina nuo 5 iki 9 eur už dieną, ir už daikto vienetą. Mes turėjome rankinio bagažo dydžio lagaminą ir kuprinę - sumokėjom 10 eur už saugojimą. Saugojimo kamera veikia iki 22:45. Beje saugojimo kamera yra ir traukinių stotyje tik atvykus, deja nežinau kokios ten kainos.
Šou - visų personažų paradas vyksta tik 1 kartą per dieną (17:30 val.), įspūdingas vakarinis šou - 22 val. Prieš visus šou žmonės ateina net valanda anksčiau ir užsiima geresnes vietas. Vakarinio šou pradeda laukti jau nuo 20:30. Taip pat parke vyksta ir daugybė kitų pasirodymų ant scenos prie pilies.





Eilės - žmonių parke visada labai daug, nusiteikite stovėti eilėse prie atrakcionų nuo 30 iki 90 min.
Fast Pass - prie populiariausių atrakcionų yra FAST PASS aparatai. Kaip jie veikia: tik atvykus į parką eikite prie tolimiausių atrakcionų ir klauskite darbuotojų kur yra "fast pass machine?" - ten nuskanavę savo įėjimo į parką bilietą išsispausdinsite papildomą bilietuką, kuriame bus nurodomas laikas (gali būti už kelių valandų), kuriuo jus vėl turėsite ateiti prie šio atrakciono "fast pass entrance" įėjimo. Tai trumpesnė eilė, kuria į atrakcioną pateksite žymiai greičiau (maždaug per 10-15 min). Šie bilietai nieko nekainuoja, bet išduodami tik 1 kartą. Na gerai, išduodami kelis kartus, bet antrą kartą galima juos atsispausdinti vėl tik po 15 val. o tuo laiku beveik visi fast pass'ai jau būna išdalinti. Disneyland parke fast pass aparatai yra prie Indiana Jones ir Big Thunder Mountain amerikietiškų kalnelių, Buzz Lightyear LaserBlast ateivių šaudymo atrakciono, Star Wars Hyperspace Mountain (kai mes buvom jis neveikė), Piter Pan's Flight ir Star Tours Discovery. Disney studio fast pass aparatai yra prie Tower of Theror lifto-žudiko atrakciono ir Rock'n'Roll roller coaster amerikietiškų kalniukų, Flying carpet supynių ir Ratatouille (čia nebuvom - nežinau kas tai).



Jeigu vaikas nori suptis, o mama - ne? - prie kai kurių atrakcionų yra SINGLE RIDER eilės. Jos juda greičiau ir į jas gali stoti vienas žmogus, pvz. kokių 10 metų vaikas. Jį pasodins į atrakcioną šalia kitų žmonių, pvz. 4-vietė mašinytė, o joje sėdi tik šeima iš 3-jų asmenų. Prie šių žmonių ir įsodins SINGLE RIDER eilėje stovintį žmogų. Atrakcionai prie kurių yra šios eilės: Space Mountain (Disneyland parke), Disney Studios parke - RC Racer, Toy Soldiers Parachute, Crush's Coaster, Ratatouille
Vėžimėliai vaikams: daug tėvų atvažiuoja su savais vėžimėliais, o tie kurie jų neturi - parke gali juos išsinuomuoti. Jeigu vaikas mažesnis ir/ar nepratęs daug vaikščioti galima pasinaudoti šia paslauga. Deja mums tai buvo ne aktualu taigi kainų nežinau. Prie visų atrakcionų yra vėžimėlių "parkavimo" vietos.
Išeiti ir grįžti iš parko galima kiek nori kartų. Kai kurie darbuotojai išeinant iš parko ant rankos uždėdavo antspaudą (matomą ultravioletinėje šviesoje), bet kiti neturėdavo lempos, kad tą antspaudą pažiūrėti ir prašė rodyti bilietą. Vėliau man pasakė, kad to štampo galima ir nedėti - jis just for fun, o svarbiausia rodyti bilietą. Čia aš ir pagalvojau, kad tokiu būdu (jei nebūtina dėti to štampo išeinant) galima gi vienu bilietu dienos bėgyje pasinaudoti keliems žmonėms?..

Dabar apie parkus:


DISNEYLAND PARK - pagrindinis parkas, kuris šiemet švenčia savo 25-metį. Jame yra ir atrakcionai (mažiems ir dideliems), ir vyksta šou, yra restoranai ir užkandinės ir begalė suvenyrinių parduotuvių. Būtent čia stovi žymioji Miegančiosios Gražuolės pilis ir vyksta Disney'aus personažų paradai, o vakare šviesos-fejerverkų šou. Dirba nuo 10 ryto iki 22 val. vakaro (nuo balandžio 1 dienos), žiema berods dirba tik iki 21 val.
Už pilies esanti teritorija ir atrakcionai skirti mažiausiems lankytojams. Nerekomenduoju gaišti laiko ir važiuoti traukinuku (Disney Railroad) aplink visą parko teritoriją - eilė didelė ir nieko ypatingo... Atrakcionai į kuriuos neleidžiam mažesnių vaikų - Indiana Jones kalneliai (nuo 1,40 metro ūgio), Star Wars Hyperspace Mountain (nuo 1,20), Big Thunder Mountain (nuo 1,02m), Star Tours (nuo 1,02 m).




WALT DISNEY STUDIOS PARK - antrasis, kiek vėliau pastatytas parkas, apie kurį internete rašo atsiliepimus, jog jis prastenis ir nelabai vertas dėmesio. Norėčiau pasakyti, kad man gal čia net labiau patiko. Pirmiausia mažiau žmonių ir mažesnės eilės. Atrakcionai yra mažiems ir dideliems. Parkas dirba nuo 10 iki 19 val. (vėliau turi dirbti iki 21 val.), taip pat yra įvairūs šou pasirodymai, pvz. Star Wars.
Suaugusiems patiks - Tower of Terror (nuo 1,02 metro ūgio) liftas-žudikas, Rock'n' Roll roller (nuo 1,20m)-amerikietiški kalneliai, RC Racer (nuo 1,20 m) U formos kalnelis. Man labai patiko "Moteurs...Action" auto ir moto kaskadininkų šou, ir labai gailiuosi, kad nepatekom į "Armageddon" specefektų šou. Visi šou vyksta dviem kalbom - anglų ir prancūzų, taigi vaikams reikės vertėjauti, ypač lankant vaikams skirtas programas, pvz. "Art of Disney animation", kur pasakojama kaip yra kuriami filmukai ir jų personažai.
Šiame parke irgi yra daug restoranų ir suvenyrų parduotuvių.


Apie visus atrakcionus ir šou išsamiau galima paskaityti čia: http://www.disneylandparis.com/en/attractions/

Ar mums ten patiko ir ar verta važiuoti? TAIP, tai yra graži ir pasakiška vieta, į kurią dar sugrįšime...


Mes gyvenome Torcy miestelyje, vos už 3-jų traukinio stotelių nuo Disneyland'o. Važinėdami nuo Torcy iki Disneyland'o mokėjom 3,6 ir 1.8 eur (vaikui) į vieną pusę. Kelionės trukmė 15 minučių. Traukiniai važiuoja iki vėlumos, taigi po parko uždarymo visada galima ramiai grįžti. Nežinau, kada paskutinis traukinys, bet iki vidurnakčio važinėja vos ne kas 10 min. Po vidurnakčio - kas 25-30 min.
Traukinys nuo Paryžiaus (RER A) iki Disneyland (tai paskutinė stotelė - Marne La Ville) kainuoja 7,60 eur suaugusiam ir 3,8 eur vaikui, kelyje užtrukom apie 45 min.

2016 m. gegužės 11 d., trečiadienis

laiškas mirusiai A(mžinai) M(eilei)

09.11.09 
Šiandien kaip niekada yra poreikis rašyti, juk nuo mokyklos laiku nerašiau dienoraščio!
Už lango tamsu ir nesimato dangaus, bet žinau, kad jis labai žemai. Kažkur tolyje girdisi greitosios, o gal policijos sirena. Kaip keista - pirmą kartą ją čia girdžiu...
Nugyventa dar viena beviltiška ir nemiela diena be jo... liūdna, graudu, skaudu ir vieniša...
Rodos rėkčiau apie savo skausmą visiems ir kiekvienam, pasakočiau ir pasakočiau... o vardan ko ir kodėl - nežinau. Tiesiog norisi pasidalinti skausmu - išdalinti jį visiems po truputėlį, kad pačiai jo liktų mažiau.
Nemiegu jau kurią naktį, o kai užmiegu, rodos girdžiu jo alsavimą šalia arba jo žingsnius! Pabundu įsitikinti ar tai tiesa, bet tai tik vaizduotės arba sapnų vaisius, nieko daugiau.
Retom akimirkom kai jį matau [sapnuose] - pasidaro dar baisiau... baisiau dėl to, jog galiu daugiau niekada jo nebeišvysti. Paskutinį kartą, nusprendžiau, jog reikia kažkaip išmokti gyventi be jo, ir jį paleisti... 
Bet ilgiuosi jo kas minutę, kas sekundę ir kas akimirką... Niekada nepamiršiu mūsų dienų ir naktų! Nepamiršiu tų laimių ir nesėkmių, kurios buvo išgyventos ir iškentėtos kartu. O kiek aš atiduočiau, jei tik galėčiau vėl tai sugrąžinti!
Dabar gailiuosi, kad tuo laiku man neteko mirti, tuomet bučiau laimingiausiu žmogumi pasaulyje, nepažinočiau vienatvės, netekties ir gyvenimo be jo!

Šiandien vienas dvasinis tėvas pasakė: "O jei jis liktų sumaitotas ir subjaurotas invalidas - ar tu jį vis dar taip pat mylėtum, ar taip pat norėtum būti šalia?! Ne iš pareigos ar gailesčio... ar būtum su juo besąlygiškai?" Nei akimirkai nesudvejojau - taip ir dar tūkstantį kartų TAIP! Tą skausmą juk galėtume dalintis dviese ir taip būtų dukart lengviau kiekvienam, neštume jį kartu! Norėčiau, netgi keistis su juo vietomis, kad tik jis būtų!
Neklausiu - kodėl tai atsitiko dabar? kodėl tai atsitiko mums? Vis vien niekas man neduos atsakymo... tiesiog norėčiau viską grąžinti atgal. Noriu mokėti atsukti laiką! Už parą su juo praeityje parduočiau savo sielą velniui dabartyje. Deja, ji net jam nėra reikalinga...
Gyvenu tik ta mintimi, kad visa tai tik blogas sapnas ar gyvenimo išbandymas! Juk stebuklų būna...
Kartą būnant, įprastinėje būties-nebūties būsenoje - jis atėjo. Ir paklausė, ar galėčiau juo tikėti ar sugebėčiau gyventi taip pat, jei jis grįžtų? GALĖČIAU, tik kas minutę ir kas sekundę džiaugčiausi gyvenimu su juo dar labiau nei kada nors anksčiau. Būtent todėl, kad bet kurią sekundę ir vėl galėčiau jį prarasti. Galėčiau juo patikėti, nes vis dar netikiu tuo kas įvyko ir netikiu, jog tai vyksta su mumis, šiame gyvenime, šioje realybėje, šiame laike!
Noriu jį matyti, liesti, kvėpuoti juo, tik... nenoriu vėl jo prarasti! Nenoriu po jo išėjimo išgyventi dar vieno išsiskyrimo... Būtent todėl noriu ir nenoriu jį matyti... Matyti ir nematyti nerealiai realioje realybėje...
Noriu matyti tam, kad prisiminti ir būti kartu su juo nors dalelę viso pasaulio laiko! Nenoriu matyti, nes esu egoiste ir nenoriu kentėti, nebegalėsiu ir nebepakelsiu daugiau to išsiskyrimo skausmo. Kuomet jis dingsta, kuomet ir vėl išsiskiriam, rodos širdis plyšta į mažiausius skutelius, o po to vėl (kaip bebūtų liūdna) suauga! Ir taip kas kart vis iš naujo... kas kartą, po grįžimo iliuzijos, rodos išverkiu visas ašaras, iškenčiu visas kančias, išgyvenu didžiausią skausmą... Rodos tai daugiau nebegali pasikartoti, nes nebeužteks jėgų visam tam iš naujo iškęsti... bet... kaskart viskas prasideda iš naujo, ir rodos dar gyliau, dar stipriau ir skaudžiau!
Nė velnio laikas negydo! ir laikas neužtraukia žaizdų! ir skausmas - praėjus sekundėms, minutėms, valandoms ir dienoms - nemažėja... O tik auga! Kaip auga, ir kartu neišbūtas laikas!
Noriu mirti iš sielvarto, juk šunys taip moka, moka taip ir žmonės!
Aš irgi noriu to išmokti!!!...

AA MEILE

2016 m. gegužės 8 d., sekmadienis

Pakelės "prekeivės" arba seniausios profesijos atstovės



Visai neseniai teko pavakarį praeiti Sodų gatve, netoli stoties. Tie, kurie vilniečiai, žino, jog tai naktinių plaštakių pirkimo-pardavimo vieta. Ir ką gi, priėjau (ar praėjau) išvadą, jog "darbininkių" amžius ir išvaizda stipriai pagerėjo ir sukokybiškėjo, lyginant su žmogystom matytom toje gatvėje prieš gerą dešimtmetį. Dabar net nežinau džiaugtis ar pergyvent dėl to, bet pamaniau - kodėl pagaliau neįteisina tos prostitucijos mūsuose? NU galų gale, jei jau jos taip nori prekiauti savimi, tai neuždrausi juk - žmogaus kūnas lyg ir jam pačiam priklauso. Lietuvoje dabar jau net į ligoninę nepaguldysi žmogaus be jo sutikimo. O kiek naudos valstybei būtų iš seniausios profesijos (kaip išdidžiai skamba!) įteisinimo - mokesčiai, ligų kontrolė ir pan. Na bet dabar ne apie mus, o apie juos, tiksliau apie nelegaliai legalią prostituciją Ispanijoje.
Lietuvoje (dar truputį palyginimų) pasakyti, jog naudojaisi/-iesi prostitučių paslaugomis yra "nelygis", gėda ir šiaip jei kas sužinos tokį "perliuką" apie tave - "prarasi socialinį svorį"... Net nežinau kaip čia išsireikšti, bet neesu vyras ir turbūt dėl to negaliu šio fenomeno tiksliai įvardinti. Žodžiu gėda tau vyre, jei esi toks beviltiškas, kad net mergos į lovą nemokamai (sąlyginai) negali įsitempti.



Pamenu kai tik atvažiavau dirbti į Ispaniją, pirmiausia tiesiog pritrenkė bendradarbių vyrų laisvi pasisakymai apie ėjimą į viešnamius, naudojimąsi naktinių pupyčių... Tfu naktynių putyčių, tfu - naktinių plaštakių paslaugomis. Apie nuėjimą į viešnamį buvo (ir yra) kalbama lyg apie nuėjimą į kaboką, o jei kuris vyras važiuodamas reikalais į provincijos centrą sustoja prie pakelėje įsikūrusios "darbo bitutės" - tai lyg sustotų "Statoil'e" kavos pasiimti! Teisybės dėlei, reiktų pasakyti, jog naudotis šių moterų paslaugomis ir apie tai garsiai kalbėti norma yra vienišiems ir neįsipareigojusiems vyrams.
Žinoma, ir tų viešnamių Ispanijoje daugybė - kurortiniuose miesteliuose, prie pagrindinių ir tarpmiestinių kelių. Švieslentės su užrašais "Show girls", "Night Club" tik mirksi, tik žybsi. Naktimis, prie kurortinėse vietovėse įsikūrusių diskotekų ir klubų, stovi mikriukai ar net limuzinai, kurie nemokamai, įsilinksminusias kompanijas, gali nuvežti į tolėliau ar užmiestyje esantį viešnamį. Tiesa, gerinant Ispanijos turizmo įvaizdį, šių autobusiukų, su ryškiais "Show girls" užrašais, prie klubų jau nebėra.



Vietinės reikšmės kelių šalikelėse tankiai išsirikiavusios plastikinės kėdės, o jose įvairių formų, amžiaus ir spalvos pusnuogės "prekeivės". Dažnai turistai iš Rusijos klausdavo, ką tos moterys parduoda? Jų šalyje (o ir pas mus kokioj Dzūkijoj) taip prie kelio bobulytės prekiauja medumi, grybais, uogom, vantom ir pan. Autobuse esant vaikams dažnai tekdavo suktis ir sakyt, jog moterys Ispanijoje taip parduoda braškes. Rusijoje erotika vadinama klubnička, t.y. braške. Ne kartą teko matyt ir policijos automobilį sustojusį prie tokios kėdutės, stovinčios šalia pakelės brūzgyno. Tik kėdutė ir automobilis būdavo tušti...
Bet nesivelkim į smulkmenas. Nors kai šalyje taip atvirai kalba apie šį reiškinį, nesunku buvo ir paslaugų kainas sužinoti ir vos ne kai kurių etatinių "pardavėjų" biografijas.
Toks teikiamų paslaugų akivaizdumas ir prieinamumas pastūmėjo mane link tos minties, jog PROSTITUCIJA Ispanijoje yra legalizuota. Bet gi NE!
Su gatvės prekeivėm kovoti sunku, nes jos įsitaisiusios tose kelių atkarpose, kur jungiasi provincijos. Ir jei atvyksta kokia patikra, tai jos mikliai perbėga į kitos provincijos teritoriją. O tikrintojai lyg ir negali nieko oficialiai joms padaryti.



Su "Show Club'ais" arba kaip juos čia paprastuoju būdu vadina "Puti Club'ais" - kita istorija. Oficialiai tai striptizo klubai, prie kurių yra barai ir viešbutis. Klubo bare vakaroja daug merginų, o po striptizo įsiaudrinę vyrai po šou užklysta į barą. Ten susipažįsta su kurią nors iš merginų, pavaišina ją gėrimu ir jei ji nieko prieš - pažintį tęsia prie klubo esančiame viešbutyje. Juk šiandieniniame pasaulyje, kur jau senokai įvykusi seksualinė revoliucija, niekas neuždraus merginoms pažindintis baruose ar klubuose su vyrais ir tas pažintis tęsti viešbutyje. Lygiai kaip ir neuždaus per naktį taip "susipažinti" su 2, 5 ar 25 vyriškiais. Viešbučio paslaugas teikiantis klubelis už kambario nuoma ima pavalandinį mokestį, kuris dažnai lygus paros mokesčiui "normaliuose" viešbučiuose. Kaip atsiskaitoma su merginomis - nežinau, bet įtarčiau, jog kaip už konsumaciją - viešbučio savininkas geranoriškai dalinasi su jomis pelnu. Ir juk irgi neuždrausi žmogui savo pelną dalinti į kairę ir į dešinę...



Štai ir visa nelegaliai legali sistema!
Vienam iš skaitytojų iškilmingai dovanoju verslo idėją, kurią galima sėkmingai pritaikyti ir Lietuvoje ;)

2016 m. balandžio 29 d., penktadienis


St. Peterburg – Ulan Ude tranzitu


  

Ilgai nenoriu aiškinti, kas ir kaip buvo! Bet idėja tame, kad teko padirbėti 2005 metais Rusijoje apie 1,5 mėnesio vertėja, filmuojant prancūzams REALITY SHOW – Peking Express (www.kanakna.com). Šou dalyvavo 12 porų, kurios turėjo autostopu nuvažiuoti nuo Pskovo iki Pekino. Jų dienos finansinis limitas - 1 eur žmogui, be to dalyviai nežinojo į kokią šalį skrenda, kol nenusileido Pskovo oro uoste. Nuvažiuojant 1 atkarpą, pvz. nuo Sant Peterburgo iki Maskovos - jų laukė etapo žaidimas. Tie kas laimėdavo žaidimą - gaudavo imunitetą ir sekančiame etape galėjo neskubėti ir nebijoti atvažiuoti paskutiniais. Tie kurie atvažiuodavo paskutiniai - iškrisdavo. Dalyvavo tokios skirtingos poros kaip pvz: gaisrininkas su žmona, milijonieriai iš San Tropė, 70-mečiai korsikiečiai broliai dvyniai, draugai boksininkai, draugės profesionalios šokėjos ir pan.



Mano nuotykiai prasidėjo tada kai atskridau į Sheremetevo 2 ir turėjau progos susipažinti su “maskovskom” kainom… plastikinis puodelis tirpios kavos “3 in 1”, kainuoja 180 rublių (apie 18 lt)! Atrakcija važiuojant maršrutke, kurios viduje kabėjo skelbimas “Не хлопайте дверью, водитель пугается”, o taip pat, kaip tikrai lietuvaitei – kuri niekada nematė metro, o tik daug apie jį girdėjo – turėjau progos jame pasiklysti… ir 1,5 valandos klaidžioti. Vėliau paaiškėjo man buvo pasakytas senas metro stotelės pavadinimas – “Partizanskaja”, kuris kelis metus jau vadinasi kitaip – “Izmailovskij park”, visi miestiečiai žino apie ką eina kalba… o turistas arba svetimšalis – ne! Taip ir blaškiausi iš vienos atšakos į kitą, ir studijavau interjerą, vietinių bomžų gyvenimą, stotelių pavadinimus bei metro linijų spalvas! Patirtis parodė, kad tai labai padėjo susiduriant su metro kituose miestuose ir ateityje - kitose šalyse.



Iš Maskvos teko vykti į Pskovą iš kur ir prasidėjo susipažinimas su “Matuška Rosija” 
Pirmas sustojimas nakvynei ir vakarienei pakelės kavinėje supažindino mane su žymiaisiais ir garsiaisiais autonominės Čečėnijos respublikos piliečiais ir jų kultūrą. Bene labiausiai atmintį draskantis prisiminimas – 220-sis mersas, visų pajėgumu plyšaujanti magnetolą, skleidžianti garsus ir žodžius iš žymiosios dainos “čiornije glaza… vspominaju umeraju”, spidometro parodymai virš 120 km/h darant 90 laipsnių kampo posūkį į kairę ir lenkiant sukriošusį “Žiguliuką” iš kairės – ir aš jame (merse – reik suprasti)! Tuo metu turėjau progos išgirsti kaip meldžiasi prancūzai, su kuriais kartu dirbom, o kiek vėliau nusifotkinti su kalašnikovo automati. Išvadą – vakarą praleidom turiningai ir pri'shootin'om gerų kadrų reality show
Judam toliau ir kitą dieną atvykstam į St. Peterburgą… miestas gražus ir įspūdingas, “kreiser Avrora” ir Neva – pro viešbučio langą, ir filmavimas (trukęs apie 17 valandų) pagrindinėje aikštėje prie Ermitažo. Ten turėjau progos stebėti alaus “Baltika” reklama, taip pat nusifotkinti su maža meškute, kuri prašė pinigų medui, milicininkų paradą... Ir žinoma ilgas ilgas sedėjimas ant šaligatvio ir grožėjimasis išoriniu Ermitažo vaizdu. Dar svarbus dalykas, įvykęs Piteryje, proga susipažinti su tikra ir visai realia postsovietinę pardavėja, kuri bamba ir viskuo nepatenkinta, apskaičiuoja duodant grąžą ir pasiunčia ant 3 raidžių, po antro klausimo apie dešros šviežumą ir skonį. O taip pat vėl susipažinti su metro, tik šį kartą Peterburgo. Sustojusi akimirka– važiuoji eskalatoriumi žemyn, virš tavęs arkinės baltos lubos, žiūri žemyn ir nematai eskalatoriaus galo, atsigręži atgal - pasižiūri į viršų ir nematai pradžios! Labai jau gilus jųjų metro! 



Toliau vėl važiavom į Maskvą. Šį kartą kaip mergaitė gimusi SSRS, tiesiog privalėjau aplankyti Raudonąją aikštę ir visus turistinius objektus šalia jos! Gaila, kad nenuėjau į Monzoliejų pasižiūrėti į dėdę Leniną, nes jau vėloka buvo. Kol po darbų atsilaisvinau ir nusigavau į centrą jau buvo apie 10 – 11 valanda vakaro. Iš pat ankstaus ryto turėjau progos pamatyti iš apačios Ostankino telebokštą, bei viešbutį “Kosmos”, kuris buvo filmuotas filme “Dnevnoj Dozor” (o gal “Načnoj Dozor”)… 
Negaliu nepaminėti apsilankymą tokiame žymiame mieste kaip Murome, kuris afišuojamas, kaip žymiojo galiūno – slibinų nugalėtojo – Iljos Muromco, gimtinė! 

 

Nižnij Novgorod didelio įspūdžio nepaliko, bet atmintyje išliko tai, kad netoli nuo ten papuolėm į autoavariją, kurios metu stipriai niekas nenukentėjo, išskyrus mūsų transportą! Taigi teko grįžti į N.Novgorodą ir ieškotis transporto iki Kazanės. Novgorode turėjau progos susipažinti su tokia populiaria Rusijoje profesija, kaip “bombistai”, t.y. lengvųjų mašinų vairuotojai, kurie pelnosi iš to, kad paveža pakeleivius! Kaip ir autostopas, bet mokamas… 
Kazanė – Tatarstano sotinė, ech - gražu… Upių upė Volga, girtas bet geranoriškas jaunimas, bet labiausiai įsiminė Kazanės Kremlius ir mečetė, miesto centre. Tiesa prieš atvykstant į Kazanę sugebėjau pamesti pasą kažkur tarp Baškirkistano ir Tatarstano. Rusijoje yra tokie "DPS" postai skiriantys autonominės respublikas ar įvažiuojant ir išvažiuojant iš didesnių miestų. Ten keliaujančius pasirinktinai sustabdo ir patikrina. Taigi matyt kažkurio sustojimo metu pasas ir iškrito ar pasiliko. Taigi vėl "bombistai" ir pusė nakties kelionių. Kiek džiaugsmo buvo netikėtai atradus pasą, ten pat – kažkur pakelėje, kad net prievartinis atsidėkojimas “geriesiems Rusijos milicininkams” to džiaugsmo nei kiek nesumažino. 

 

Uralo kalnai - Europos ir Azijos riba. Gali gudriai stovėti viena koja Azijoje, o kita geografinėje Europoje. Geras, ane? 



Miasas – sunkvežimių “Ural” gimtinė, kurie norėdami nuvažiuoti 100 km, “ryja” 50 litrų dizelio. 



Labiausiai užterštas Rusijos miestas – Kyštym, kuriame ant kalnų neauga net žolė ir samanos, vanduo upeliukuose oranžinės spalvos, vidutinis gyvenimo amžius 28 metai ir Sieros fabrikas pašonėje. Pravažiavome, net neatsidarydami langų… 
Ekaterinburgas, anksčiau buvęs Sverdlovskas. Dabar yra labai keistai, kad apskritis vis dar vadinama Sverdlovsko, o apskrities centras Ekaterenburgas. Miestas vietinių gyventojų meiliai vadinamas E-burgu. Mūsų "e", rusų tariama "je", taigi tarimas gaunasi gan linksmas. Jeburge buvo išeiginė, bet kaip ir reikėjo tikėtis – lijo! Apart koldūninės “Uralo koldūnai”, vietinio "CUM" (cenrtralinij universalnij magazin) ir vietinės reikšmės diskotekos, kur girtas pilietis sumušė pora panelių už tai, kad jos nenorėjo su juo šokti, atsiminimų nerasta… 

 
"Centriukas" - medžiagos šifravimas ir siuntimas į Prancūzija, į M6 ir W9 televizijas.

Važiuojam link vietovės vadinamos – Petuhovo, garsėjančios savo gydomuoju purvu ir esančios visai netoli Kazachstano sienos! Apsistojame prie “Meškos ežero” – “Medvežje ozero”, kuriame niekas negyvena, neauga ir nesiveisia, nes vandenyje yra nerealus druskos kiekis, sako net daugiau nei Negyvoje jūroje… 



Petuhovo, važiuojame į Omską. Pakeliui sulaukių belgų pasipiktinimų, jog Rusija yra nesąmoninga šalis, nes kasdien, nuvažiavus iš vieno miesto į kitą – reikia persukinėti laikrodžius, nes atsiduri kitoje laiko juostoje! Konkretus pavyzdys Ekaterenburgas – Petuhovo – Omskas… iš tikrųjų susimąstai kokia vis dėl to didžiulė tą Rusija! 



Eh, Omskas… gražus miestas, čia turėjau individualius ir simpatiškus gidukus (dar iš tų laikų kaip gyvenau Egipte - mano buvę turistai). Parodė visus žymiuosius objektus pradedant Kalčiako rezidencija ir baigiant paminklu santechnikui! O vakare, turėjau “aukštą kultūrinę programą” naktiniame klube "ATLANTA", kur pirmame aukšte (gal truputį garsiai įvardinta, greičiau rūsyje) yra striptizo klubas, antrame boulingas, o trečiame vyksta įvairios kovos ringe… tą vakarą kai ten buvau aš vyko kovos be taisyklių – “boji bez pravil”, kur galėjo dalyvauti visi norintis ir kautis arba su profesionaliu kovotoju, arba su kitu megėju kaip ir jis pats!.. "Vaizdzelis nekoks", ypač pagalvojus, kad visi tie megėjai buvo rimti žmonės, užimantys pareigas ir matyt taip išliejantys emocijas, kurios mėnesių mėnesiais kaupėsi juose… O dar kita mintis manęs neapleisdavo stebinti visą šį grožį – kažin ką jie pasakys savo bendradarbiams, žmonoms, kaimynams, draugams ir giminėms kai po šių kovų grįš sumaitoti ir mėlynuoti?… 



Nukrypus nuo transibo (t.y. transibirinės geležinkelio magistralės) kurso, padarėm lanką ir aplankėme Barnaulą, pasitikom saulę traukinių stotyje, nes laukėm kitų dalyvių atvykimo. Nuvykom į Altajaus kalnus, pasigrožėjome arklių kaimenėmis smagiai šuoliuojančiomis po Altajaus pievas. Nusimaudėme šaltame kalnų upelyje, kur baidarėmis gali leistis tik profesionalai, o nuvykti į šią vietą galima tik sraigtasparniu - kuo mes iš esmės ir pasinaudojom. 

 


Važiuodami atgal sustojome turgelyje pas babuškas ir nusipirkome medaus ir midaus. Skirtingai nei Lietuvoje, čia midus labai silpnas vos 10 – 15 stiprumo ir daromas iš medaus raugo. Geriamas išties maloniai ir skaniai. 



Grįžtant link transibo, neišvengiamai turėjome pravažiuoti Kemerovo miesto, kuriame beje aš gyvenau vaikystėje. Kemerove aplankiau savo dėdę, kurio nebuvau mačiusi 17 metų, ir jis buvo lengvai šokiruotas mano atvaizdo matymu, manau pirmas sekundes pagalvojo, kad jam po naktinės pamainos ir nemiegotos nakties vaidenasi… Pasimatymas buvo gana trumpas, lygiai tiek, kiek prireikė nueiti į dušą (nes tą naktį teko miegoti mašinoje), suvalgyti lėkštę sriubos, pasižiūrėti nuotraukas bei trumpai papasakoti apie tai kas aš, kur aš ir kaip aš…ir vėl į trasą! 
Krasnojarskas – labai gražus miestas, kuris man patiko turbūt lygiai taip pat, kaip ir St. Peterburgas bei Maskva… Būtent čia teka Jenisėjus, yra 100 rublių kupiūroje pavaizduota bažnytėlė. Atradom gan įdomią parduotuvę, kurioje galima už 200 – 300 rublių nusipirkti tikrus milicininko marškinėlius arba majoro antpečius. Nusipirkti gali visiškai teisėjai ir nekliudomai, o va už nešiojimą gresia kosminės baudos ar net kalėjimas. Kontrastiška šalis ta Rusija… 
 
Pakelyje gali nusipirkti praktiškai visko: "Crazy Russia" sako užsieniečiai...



Iš Krasnojarsko anksti ryte pajudame per taigą (tai toks Sibiro miškas) link Irkutsko… Užsieniečiai lengvai nustebę, nes įsivaizdavo, kad taiga ir Sibiras kažkas panašaus į Antarktidą, kur vyrai šildosi spiritu, po gatves vaikšto baltos meškos, o lauke -40 visus metus. Visuotinai priimtas stereotipas. O čia pasirodo auga gražūs miškai, oras „už borto“ +25 rugsėjo pabaigoje, šviečia saulutė ir po valstybinę magistralę ganosi karvės. 


"In the middle of nowhere" sutikom medžiotojus, kurie ir pagirdė ir "šautuvus davė palaikyt"

Pietums sustojame pakelės kavinėje „u Piotra“, kurios savininkas pasirodo lietuvis Petras ir lietuviškai ši kavinė vadintųsi „Pas Petrą“, maloniai nustebinau šeimininką, kuris pats stovėjo už baro, kai „prainformavau“ jį – kad esu lietuvė. Mūsų marga užsieniečių šutvė visuose miestuose ir kaimeliuose labai traukė akį ir skatino daugybę klausimų, ir visi būtinai norėjo žinoti iš kokios užsienio šalies mes esam. O mes gi internacionalinė grupė buvome, tai ir prisistatinėjome kiekvienas atskirai, vėliau paskaičiavom, kad mūsų 11 žmonių grupėje, buvo 7 tautybės


Dirbu - verčiu meniu, tuoj bus pietūs

Po pasisvečiavimo pas tautietį, teko grįžti vėl į kelią ir nakvoti „šaunioje“ Tulūno gyvenvietėje, kur gyvena buvę „zekai“ (t.y. kaliniai). Kraupoka buvo eiti į kavinę, kurioje nepilnamečiai – pirmą kartą pamatę užsieniečius bandė pasirodyti kietais ir gėrė gryna spiritą, užjūrio svečius kvietė laužti rankas ir eiti į vietinę diskoteką. Svetingi žmonės, ką ir bepridursi. Mūsų nakvynės vieta buvo aptverta aukšta geležine aklina tvora, kurios viršus apsuktas spygliuota viela, o prie vartų stovėjo aukštas apžvalgos bokštas su galingu šviestuvu. Viešbučiu, hosteliu, ar net nakvynės namais šią vietą pavadinti butų sunku ir arčiausiai tiesos pavadinimą šiai vietai sugalvojo vienas olandas – „GULAG tent camp“… na dėl tent camp – pasiginčyčiau, nes ten vis tik buvo medinis namas, su patogumais lauke ir senovinio stiliaus elektriniu lempiniu šildytuvu, su metalinėmis lovomis, kurios užtrauktos iš apačios viela, kaip kareivinėse ar kalėjime… Nors turėjom kelis atskirus kambarius, keli manieji užsieniečiai įsiprašė miegoti mano kambaryje, kad būtų drąsiau. Jie kažkodėl galvojo, kad mus naktį kas nors butinai užpuls, o aš mokėdama rusų kalbą su plėšikais bent susikalbėsiu! Kvaileliai... Vis tik nakvoti ten buvo savotiškas ekstrymas… O mūsų vairuotojai bijodami nemalonių pasekmių, liko nakvoti mašinose su visa vežama brangia technika! 



Ryte buvo labai malonu išsinešdinti iš šio svetingojo tolimojo Sibiro miestelio ir toliau leistis į kelią. Tolimesniame kelyje olandus ir belgus maloniai nustebino laisvai augantys neaprėpiami kanapių plotai, dėl kurių mums netgi teko daryti neplanuota sustojimą, pasiteisinant „nice shot place“… 



Pavakaryje pagaliau atvykstame į Irkustką, kur dar paklaidžioję gatvėmis pagaliau įsikuriame savo viešbutyje… Ryte vėl vyksta filmavimai, tuo tarpu aš turiu laiko prasieiti Angaros krantine, ramiai pasėdėti prie Aleksandro III paminklo, žiūrint į kitoje upės pusėje matomą jo tvarinį – „Transibiro geležinkelį“, aplankyti kelias parduotuves ir užeiti į interneto kavinę. Beveik išeiginė



Kitą dieną vėl reikia pakuotis savo daiktelius ir "ni svet ni zaria" , t.y. iš pačio ankstaus ryto važiuoti link Baikalo ežero, keltis keltu į Alchono salą, apsistoti jaukioje kaimo turizmo sodyboje. Ryte, dar neišaušus su visa grupe kulniavom į „Šamankos“ paplūdimį pasitikti saulės ir pradėti darbo dieną gražiu kadrų gaudymu! 
Pagal programą turėjome iš Alhono salos uosto, plaukti į Listvianką, bet prasidėjo didžiulė audra, ir mūsų surūdijusios baržos kapitonas atsisakė toliau plaukti, beje įveikus daugiau nei pusę kelio, ir pasuko atgal! Bangos buvo įspūdingos – 7 metrų. Visus suvarė į triumus, vėl teko girdėti maldų įvairiomis kalbomis ir žiaukčiojančių garsų iš tualetų… Manęs ši audra kažkaip ypatingai nepaveikė ir aš net sugebėjau užmigti nuo supimo! 



Taigi teko grįžti ne tik į Alchoną, bet ir į Irkutsą, kur dėl laiko trūkumo, buvome priversti transportuotis iki Ulan Ude malūnsparniu… Kadangi mūsų buvo daug, o malūnsparnis tik vienas, taigi – man, vienam vairuotojui, mūsų filmavimo grupės vadovui ir visai filmavimo technikai teko važiuoti mašina. Ir kaip pasirodė, mes atvažiavome greičiau nei atskrido malūnsparnis! Plius dar į valias prisižiūrėjome gražių vaizdų. 


Baikalo ežeras

Ulan Ude, autonominėje Buriatijos respublikoje, paliko gana nešvaraus, netvarkingo ir nedraugiško miesto įvaizdį! Bet vis tik niekada nepamiršiu “Didžiausios Lenino galvos” pagrindinėje aikštėje. Girdėjau pasisakymų, kad dar sovietų laikais buriatai norėdami išsišokti sugalvojo padaryti didžiausia Lenino skulptūrą visoje Sovietų Sąjungoje, bet surinktų lėšų užteko tik didžiausiai Lenino gavai, kuri ir dabar stovi miesto aikštėje ir atrodo gana kraupiai - lyg nukirsta… 



Vakare, dar turėjome progos nuvažiuoti į Buriatijos nacionalinį parką ir akis akin susidurti su stumbrais, kurie atrodė gana nepiktybiškai, bet grėsmingai, ir mes su drauge nuo jų slėpėmės cerkvėje, o po to lipom per tvorą, norėdamos ištrūkti laisvėn… 



Visą mūsų pasivažinėjimą ir nuotykius, užbaigė triukšmingas „Gala party“ ir po jo technikos krovimas į traukinius, kuriais mūsų, dabar jau buvę, bendradarbiai, kolegos ir darbdaviai važiavo į Mongoliją, o vėliau Pekiną… 
Ryte mes sėdome į savo traukinį ir pasiruošėm gana ilgai – 3 parų kelionei į Maskvą… Irkutske į mūsų kupė atsikraustė kaimynas… visai simpatiškas jaunuolis – „molodoi čekovek“, kuris, kaip paaiškėjo, ilgos ir bendros mūsų kelionės metu, yra kosmonautas ir griežtai uždraudė jį fotografuoti… bet aš juk, ne veltui praleidau tiek laiko su reporteriais, režisieriais, fotografais ir operatoriais, kad bent iš pasalų nenufotkinčiau jo uniformos emblemos. Saša buvo labai malonus ir rūpestingas, visą kelia mus maitino, lašiniais, raugintais agurkais, karštom bulvėm - pirktom pas babuškas traukinių stotyse, juoda duona, įvairiais saldumynais ir girdė „Sovetskoje šompanskoje“ vagone – restorane! Nu nastojaščij polkovnik! Gaila buvo su juo atsisveikinti. Va gi kur tikras vyras, džentelmenas, sportininkas, komsomolcas ir šiaip gražuolis… toliau važiuojantys į Murmanską.  Va mergaitės, kur visi tikri vyrai pasidėjo – arba Irkutske arba Murmanske kariniuose kosminiuose poligonuose.



Tai kaip mus vežė „bombistas“ iki Šeremetjevo oro uosto, kaip pasieniečiai pastebėjo, jog mano viza buvo neteisingai pratęsta ir aš neišskridau tą dieną į Kairą, kaip nakvojau oro uoste 2 paras, ir šlaisčiausi po Maskvą (va kur pravertė mano patirtis išanalizavus metro schemą), Arbatą, Vorobjovi gori, ir kitas vietas – istorija nutyli… 


Prie V. Cojaus sienos, Arbatas, Maskva

Bet iš tų dienų nuotykių, labiausiai įsiminė vienos bomžės pasisakymas prašant išmaldos: „devuška podderžite moskovskih bomžej, daj na pivo, a to pohmelje mučiajet“ (panele, paremkite Maskvos benamius, duok pinigų alui, o tai pagiros sunkios – vertimas, ir prašau atkreipti dėmesį į paremkite ir duok). Negalėjau atsisakyti arba praeitį ramiai pro šalį, juk ir pati buvau tuo metu benamė, o rusų nuoširdumas ir atvirumas – tiesiog pakerėjo!.. 
THE END – КОНЕЦ – PABAIGA