2018 m. vasario 1 d., ketvirtadienis

...eilinė kelionės vadovo diena - Turkijoje...


Manau, jog šis rašinėlis kai kam gali sukelti praeities prisiminimų, o kažkam asocijuosis su dabartimi, o dar kažkam atskleis iki tol nežinomą ir slaptą kelionės vadovų gyvenimo pusę.

Keliones vadovo dienoraštis

Liepos 22, 2006 

04.30 – Bzzzzz, Bzzzz, Bzzzz! Velnias, šlykštus telefonas. Kaip aš jo nekenčiu rytais. Pramerkiu kairę akį ir pritraukiu telefoną arčiau ausies: „Alio, taip Zaidai, aš jau atsikėliau (mintyse: "bliamba, kelinta dabar valanda?") Ačiū. Koks autobuso numeris? Aha, gerai. Iki“. Kaip gerai, kad ofisas nesnaudžia ir viską kontroliuoja kiaurą parą, dar ir pažadina paskambinę... Bet dar 5 minutes pagulėsiu, kol dar ne taip karšta... 

04.50 - O Dieve! Vėl tos 5 minutės mane pavedė. Kur uniforma, šukos ir darbinė rankinė? Taip, taip nesinervink - viską ramiai, apčiuopom, juk reikia nepažadinti kambariokės Annos. Ji, vargšele, tik 2 ryto grįžo iš ekskursijos „Turkiška naktis“. Okey, dabar kur dantų šepetukas? Taigi vakar vonioj palikau. 

05.00 - Natalja, plyz leisk į vonią, man programa po 5 minučių prasideda, o tau tik po pusvalandžio. 
Valio, vonia mano! 

05.10 - Viskas! Bėgu! Oi, lentelę pamiršau. Na nieko, iš pradžių autobusą susirasiu, po to vairuotojo paprašysiu luktelti, kol jos nubėgsiu. Taaaaip, kiek turiu žmonių sąraše? 21. Reiškia bus „dolmušas“. Taip taip, žiūrim ką turim... Čia ne mano, čia didelis, čia mikriukas. O va ir mano – numeris 07 G 0326! Dieve, bet vairuotojas dar miega! „Kaptan, giunaidin, čabuk - čabuk!“ (vertimas – vairuotojau, labas rytas, greičiau – greičiau). Taip,kol jis bando suprasti kas vyksta - bėgu į ložmaną (bendrabutį) lenteles pasiimti.

05.20 - Fuf, pagaliau išvažiavom. Taip, pirmas viešbutis „Yalihan“. Super, kad jis arti bendrabučio - nors nevėluosim. 

05:30 - „Yalihan“. Čia reikia pasiimti 8 žmones. „Giunaidin“ – linkteliu apsimiegojusiam registratūros darbuotojui. „Labas rytas Lietuva!“ – turistams. „Sakykit pavardes ir paduokite vairuotojui lagaminus“. Atžymėjau atėjusius sąraše, bet trūksta dar 3 žmonių. Reikia paklausti registratūroje jų kambario numerio ir paskambinti. „Alio, labas rytas, čia Angelina iš Tez Tour'o, mes jau Jūsų laukiame važiavimui į oro uostą. Aha, gerai luktersiu“. Na štai - pramiegojo ir turistai. Eh... 

05:45 - „Labas rytas, prašom pasiimkite sausus pusryčius, nepamirškit atiduoti kambario ir seifo rakto, pasiimkit užstatą už rankšluosčio korteles, paduokite vairuotojui lagaminus ir lipkit į autobusą“.

05:46 - Hm, kažkaip per daug žmonių autobuse. Tikrai ne aštuoni. Jaučiu, vėl svetimi turistai sulipo„Labas rytas, Jus kur važiuojate? Į Pamukalę? Oi, ne - mes į oro uostą! Kai atvažiuos autobusas būtinai paklaus pagal pavardes, nelipkit į svetimus autobusus, prašau“. Pokalbis vyko rusų kalba. Dar kelias minutes užtrunkam, kol Didžiosios šalies piliečiai išsikrausto iš mūsų transporto ir judam toliau.

05:50 - Viešbutis „Aspendos“, čia turiu pasiimti dar 4 žmones. Pavardės... aaa...čia tos dvi mielos poros, kurios su Albertu į Pamukalę važiavo. „Labas rytas, ar viską pasiėmėt, nieko nepamiršot? Kaip Pamukalė, patiko? Gerai, paduokit lagaminus vairuotojui ir lipkit į autobusą“.

06:05 - Viesbutis „Alara Star“. „Labas rytas Lietuva, kas į Vilnių su Tez Tour'u? Viską atidavėt? Nieko nepamiršot kambary? Pasus, bilietus turit? Rankšluosčiu korteles reikia grąžinti į registratūrą. Ne, ne, blogai, kad kambaryje palikot, nubėkit pasiimti jų, aš palauksiu“.

06:20 - „Botanik'as“.  „Labas rytas, ar norit namo? Nenorit? Na, bet aš būsiu tokia negera ir išvešiu! Prašom sakykit pavardes, lagaminus paduokit vairuotojui ir lipkit į autobusą“.

06:25 - „Delphin De Luxe“ – „Labas rytas. Sakykit savo pavardes ir paduokit lagaminus vairuotojui, jis juos sudės į bagažo skyrių. Sakot, jog nedavė pusryčių dėžučių? Bet šiame viešbutyje jų ir nebūna, nes ankstyvus pusryčius padengia viešbučio vestibiulyje. Atsiprašau, bet dabar jau nebespėsite pavalgyti, reikia važiuoti į oro uostą. Ne, deja autobusas negali palaukti“. 

06:30 - „Labas rytas visiems dar kartą. Šiuo metu jau visi susirinkome ir važiuosime į tarptautinį Antalijos oro uostą. Kelias užtruks apie pusantros valandos, taigi pakeliui galite snūstelti arba pasigrožėti apylinkėmis. Jei kils kokių klausimų - klauskite. Prieš oro uostą, dar bus sanitarinis techninis sustojimas: galima bus nueiti į nemokamą tualetą, atsigerti kavos ar nusipirkti suvenyrų. Įvažiavus į oro uosto teritoriją suteiksiu visą skrydžiui  ir navigacijai po oro uostą būtiną informaciją“. 

06:35 - Kur mano akiniai nuo saulės? Prisidengusi jais dar truputėlį snūstelsiu. Vairuotojas pasitaikė geras, žino ne tik kur yra viešbučiai, bet ir kelią iki oro uosto. Taigi šįkart nereikės dar ir šturmane būti ir kiekvieną posūkį kontroliuoti.

07:50 - Labas rytas man. Taip, kur gi čia dabar esam? Berods Belekas. Tuoj jau ir sustojimas.

08:00 - „Labas rytas visiems. Jau privažiavome sustojimą, kuris truks 15 minučių. Užėjus į pastato vidų po kairę rasite tualetus, po dešinę – suvenyrų parduotuvę, o lauke - kavinę, kurioje galima įsigyti kavos ir lengvų užkandžių. Nepamirškite, mūsų autobuso lenteles numeris - 53, sustojimas - 15 minučių. Prašom sugrįžti į tą patį autobusą“. 

08:02 - „Kaptan, onbeš dakika“ (vertimas – vairuotojau, 15 minučių). Oi kaip negerai, kad aš niekaip neįsikertu į tą turkų kalbos gramatiką ir lingvistiką. Kaip ji man su arabų kalba painiojasi. Na bet dzin, gal kaip nors pratempsiu sezoną. 

08:05 - Gerai, kad nors kavinėje mums gidams, galima nemokamai kavutės atsigerti ir tostą sukramtyti... „Bir su, liutfen ve tost“ (vertimas – vieną vandens ir tostą, prašau). 

08:10 – O, Alanijos autobusas atvažiavo, dabar galima bus su kolege Renata papliurpti.

08:17 - Suskaičiuoju turistus. Gerai, kad visi laiku susirinko. O vairuotojo tai nėra. Einu jo ieškoti, nes turbūt, kaip visi, su kolegomis užsiplepėjo. 

08:30 - „Mieli svečiai jau įvažiavome į tarptautinio Antalijos oro uosto teritoriją ir dabar prašau minutėlę dėmesio. Noriu priminti, jog Jūsų reiso numeris TE 3202, lėktuvas išskrenda 10:15. Taip pat primenu, kad bagažo svoris neturi viršyti 20 kilogramų žmogui, o rankinis bagažas – 5 kilogramų. Pasitikrinkite, kad rankiniame bagaže nebūtų aštrių, dūrių, pavojingų ar pavojingai atrodančiu daiktų, pvz. žirklučių, peiliukų, metalinių nagų dildžių ir pan. Iš Turkijos negalima išsivežti akmenų iš istorinių vietų (amfiteatrų, Pamukalės druskų ir pan.), bei Turkijos žemės. Privažiavus 2 terminalą, pasitikrinkite, kad nepamirštumėte daiktų autobuse ir pasiėmę savo bagažą eikite link įėjimo, pažymėto užrašu „DEPARTURE“. Iškart už jo Jūsų laukia metalo detektorius, už jo eikite tiesiai link švieslentės, kur rasite savo reiso numerį ir šalia pažymėtą registracijos langelį. Registracijai į lėktuvą reikia pateikti pasą ir lėktuvo bilietą, atidavus bagažą į krovininį skyrių ir gavus įsodinimo kuponą (kur yra nurodoma Jūsų vieta lėktuve ir vartai pro kuriuos Jūs įeisite į lėktuvą), kilkite laiptukais į viršų. Ten rasite pasų kontorlę, ją praėję busite „Duty Free“ zonoje. Čia yra įvairios parduotuvės ir kavinukės, kur galėsite išleisti paskutinius pinigus. 30 minučių prieš lėktuvui išskrendant jau būtinai turite laukti prie savo išskridimo vartų ir jau viena koją būsite Lietuvoje. Gal dar yra kokių klausimų? 
Ne? Na ir šaunu. Tuomet jei dar liko kokių smulkių pinigėlių, galite juos palikti mūsų šauniam vairuotojui Kadirui, arbatpinigiams“.

08:38 - Štai, pamojavau visiems rankele. Vairuotojas išreiškė pasipiktinimą, dėl mažo paliktų arbatpinigių kiekio. Ech, visada taip... Bet ką aš padarysiu - savų jam juk nedėsiu, o tautiečiai ne itin mėgsta pinigus dalinti. Pasiimu lentelę nuo priekinio autobuso stiklo ir einu ieškoti kolegų – brolių lietuvių. 

08:42 - Visi Tez Tour'o lietuviai ir latviai gidai, sėdi oro uosto kavinukėje, užsiima pletkais, pasakoja linksmas istorijas iš sunkaus gidų gyvenimo bei užsiima kasdieniu pasiruošimu turistų šturmui. Žiūrim, ką turim? Šiandien atvažiuoja 2 viešbučiai į Sidė ir "ikiAlanini" regioną dar 4 viešbučiai. Ką gi, Alberto globoje lieka viešbučiai Sidė ir dar "Delphin'as". O man reikės prižiūrėti turistus iš likusių – "Saphir‘o", "Corydella" ir "Kemal Bey" viešbučių. Kaip dabar su tais informaciniais susitikimais padaryti? Hm... jei Albertas info susitikimus darys į vakarą, tai man reiktų savuosius pabaigti iki 17 val., juk viena mašina dalinamės. Taigi paskaičiuojam - kokią 13 valandą busiu jau nuvežusi paskutinius turistus į viešbutį, grįšiu iki ložmano, įšoksiu į mašiniuką ir lėksiu į info susitikimus, su ką tik atvežtais turistais. Taigi pirmą susitikimas galiu paskirti "Corydella" viešbutyje 14 val. antras – "Saphir" 15 val., o "Kemal Bey" – 16 val, ten tik keturi žmonės tai iki 17 val. tikrai turėčiau susisukti ir spėt sugrįžti. 

09:00 - Reikia paskambinti Albertui ir pasiklausinėti apie jo info laikus. „Labas rytas. Ką veiki? Jau viešbutyje? Problemos? Ai, tik bilietą į ekskursiją išrašyti nuvažiavai? Gerai, žodžiu pas tave atvažiuoja 3 viešbuciai – "Amara beach" ir "Golf" Sidė miestelyje, plius "Delphin'as". Gerai, tada tu važiuok į "Amarą", pasitiksi turistus ir juos apgyvendinsi, bei iškart padarysi jiems info susitikimą, o Delphin'ą – prieš vakarienę. Aha, gerai. Taip ir padarom. Kada tuomet grįši iš Sidė? Apie 15 valanada? Gerai, tuomet aš nusikelsiu visus savo info. Gerai. Jei ką dar susiskambinsim“.

09:15 - Aha, tada aš darysiu info susitikimus tokia tvarka – "Corydella" 15:30, "Saphir" 16:15, "Kemal Bey" 17:10. Iki 18 val spėsiu perduoti mašiną, o Albertas dar spės atvažiuoti į "Dephin'ą" 19 valandai. Juk laiko tikslumas jam labai svarbus, kadangi nuo 19 val. į viešbučio teritoriją neįleidžiami jokie asmenys, jei jie nėra viešbučio svečiai. 

09:25  - Lėktuvas jau nusileido, reikia eiti ieškoti autobusų. Raminta – „oro uosto direktorė“ (mes ją taip vadinam, o ji neprieštarauja), sakė, kad mano autobuso numeris 06 G 0722. Turbūt vėl bus „dolmušas“. Kaip aš jų nemėgstu - nei mikriukas, nei autobusiukas. O dar kaip nepatogu jame stovėti (toks privalomasis reikalavimas - visada stovėti veidu į žmones) ir dėstyti visą informaciją. Stovi siūbuoji kaip palmė vėjyje, krato, kondicionieriai silpni. Arrival'ui (atvykimui) jie man baisiai nepatinka.

09:35 - VALIO! Gavau didelį autobusą! Kartais nutinka stebuklų ir dėl kažkokių priežasčių pasiseka gauti žymiai didesnį autobusą nei atvykstančių žmonių skaičius. Na ką gi, dabar dar gerų 40 minučių reikės laukti kol susirinks visi turistai. Reikia naudingai išnaudoti laiką ir paskaityti knygą. Kaip tik gera iš Agnės paėmiau – „Turkijos Odisėja“.

10:00 - Pradeda eiti pirmieji turistai. Hm, žiūriu į laikrodį - kažkaip greitai jie šiandien. Reikia staigiai vairuotoją rasti, kad bagažo skyrių atidarytų. „Laba diena, sveiki atvykę. Pasakykit, prašau pavardes ir paduokite lagaminus vairuotojui. Jei rūkote – galite parūkyti, jei ne - prašom į autobusą, ten veikia kondicionieriai.“ 

10:15  - Kaip greitai visi susirinko, kokie pareigingi. Einu sumokėti už autobuso stovėjimo aikštelę. Tik iš pradžių reikia dar atsakingą asmenį su pinigais susirasti ir tada važiuosim. Turbūt pirmoji šiandien iš visų šio reiso gidų išvažiuosiu (mintyse kitiems parodau liežuvį). Sukryžiuoju pirštus ir 3 kart nusispjaunu per kairį petį.

10:23 „Dar kartą sveiki atvykę į saulėtąją Turkiją. Mano vardas Angelina, lydėsiu Jus iki viešbučių, padėsiu apsigyventi, o pakeliui suteiksiu naudingą ir reikiamą informaciją buvimui šalyje“. 

10:25 - Vos tik išvažiavusi už oro uosto teritorijos pradedu non – stop monologą: apie temperatūrą, jūrą, saulę, viešbučių ypatybes, registracijos juose tvarka, pinigus, transportą, draudimą, telefonus, arbatpinigius, parduotuves ir pan. Dar pridedu trumpą aprašymą to ką matome pro langą – Toro kalnai, vaisių plantacijos ir pan. 

11:05 - Pirmasis viešbutis, iškraunu turistus, perduodu juos Alberto žinion (kuris jų jau laukia viešbutyje) ir važiuoju prie kito viešbučio. 

11:20 - Toliau pasakojimas nepastebimai, ir visai neįkyriai turi pereiti link, pačios naudingiausios man temos - link ekskursijų. Juk nuo to kiek žmonių norės važiuoti į jas, priklauso mano uždarbis. O man ir taip antrą savaitę juodas pravalas pinigais - pardaviau, gal tik 2 Pamukales ir apie penketą jachtų... tai tų  varganų 7,5 USD man beužteko tik kebabui su „čiorba“ (sriuba), miesto valgykloj pavalgyti. Gerai dar, kad kai kurie viešbučiai mus, kaip kokius alkstančius našlaičius, įsileidžia į savo restoranus. Bėda, kad jei mašinos neturi ar jei ji užimta - nelabai iki tokio viešbučio nusigausi. O ir šiaip tas kaskartinis registratūros prašinėjimas, kad susimiltų ir leistų juos apvalgyt užknisa juodai. Greičiau jau atlyginimą sumokėtų - bent kebabų su "ayranų" prisikirsiu!

11:35 - Prie "Golf" viešbučio privažiuoti ne taip paprasta - vairuotojo nespėjau sukontroliuoti, nes pasakojau ekskursinę programą, ir jis pralėkė posūkį. Nu tu, kurmi! Skaičiuoju iki dešimties ir bandau turistams situaciją paverst pokštu.

11:40 - Pagaliau privažiavom "Golf‘a", su turistais prieiname į registratūrą, pateikiame dokumentus registracijai. Iš karto perspėju turistus, kad pagal tarptautines apgyvendinimo viešbučiuose taisykles, apgyvendinimas kambariuose vyksta nuo 14 val. Turistai pradeda panikuoti ir netgi pykt, bet pasakau, kad jei bus laisvi ir tvarkingi kambariai jau dabar – dabar ir apgyvendins, o jei jie dar nesutvarkyti tai teks luktelėti. Dar pakartoju informacinio susitikimo laiką ir grįžtu į autobusą.

12:05 - Atvažiuojame į gražiausią, geriausią ir prabangiausią viešbutį "Delphin De Luxe". Čia viešbučio vestibiulyje visada yra padėti kokie nors vaisiai turistams pasivaišinti. Man labai tai patinka, nes išalkus (kaip, kad dabar) visada gali vieną kitą, eidama pro šalį ,nukniaukti. Beregistruojant turistus, viena moteriške, prašo parūpinti jai kambarį su vaizdu į jūrą. Aiškinu jai, kad šiame viešbutyje yra griežta tvarka ir jei kambarys su vaizdu į jūrą neužsakytas už papildomą priemoką dar Lietuvoje, tai čia vargu ar bus įmanoma tiesiog imti ir susitarti. Moteris pyksta ir pati bando įsiūlyti registratūros darbuotojui 10 USD už vaizdą į jūrą. Tuo tarpu oficiali priemoka yra apie 100 USD.  Akies krašteliu stebiu derybas, bet matau, kad nieko taip ir neišeis, todėl pasakau, kad pabandytų pažiūrėti savo standartinį kambarį. Juk čia 5* viešbutis ir visi kambariai jame yra geri. Na o vaizdas... galų gale, kiek laiko atostogautojas per visą poilsio laiką praleidžia kambaryje? Realiai tik naktį grįžta, pernakvoti, o tamsiu paros metu jūros ir taip nesimato. Moteris nusiramina ir lydima nešiko – eina apžiūrėti savo kambario. Įdomumo dėlei, reikės paklausti vėliau Alberto ar ji dar norėjo keisti kambarį, ar jau nebe.

12:30 - "Coridella" viešbutis, tik įėjus į vestibiulį mus pasitinka rusakalbė viešbučio administratorė, ir aš įsitikinusi, kad visi turistai supranta rusiškai, palieku juos registruotis. Dėl visa pikto dar nurodžiusi, vieta, kur iškilus klausimams gali rasti rusakalbį Tez Tour atstovą, iki mano atvykimo. 

12:35 - "Saphir‘as". Čia kaip visada pilna žmonių, o vestibiulis dūzgia kaip bičių avilys. Tik išėjus iš autobuso perspėju žmones apie apgyvendinimo kambariuose laiką. Tiesa sakant, dar karta primenu, tai ką jau sakiau autobuse, nes šiame viešbutyje dažnai tenka laukti kambarių. Užėjus iš kart nurodau kur galima rasti mano rusakalbius kolegas ir einame registruotis. Gerai, kad registratorė šiandien Ajgiul - turkė, kuri ilgą laiką dirbo vertėja Stambule, taip pat ir lietuviu „pirkliams“. Pamačiusi mane, ji pasisveikina lietuviškai ir turistų paklausia „kaip sekasi?“. Visi apšąla ir ištirpsta... malonu kuomet svetimoje šalyje, o dar ir svetimtautis, tave pakalbina gimtąją kalba. Užpildžius reikiamus dokumentus, parodau turistams kur yra restoranas ir pasiūlau nueiti papietauti. Na, o grįžus po pietų, Ajgiul pažadėjo jau duoti visiems kambarius. Na ką galiu pasakyti - myli ji lietuvius ir visad stengiasi bent kiek pagloboti.

12:50 - Paskutinis viešbutis "Kemal Bey", vairuotojas mane skubina, nes jam jau laikas važiuoti į kitą programą. Registratūroje aš pati užpildau visiems turistams registracines korteles, paaiškinu apie užstatus už televizoriaus ir kondicionierių pultelius, apie seifo ir paplūdimio rankšluosčių mokesčius bei  pasiūlau nueiti papietauti, o grižus gauti jau sutvarkytus kambarius. 

13:00 - Vairuotojas pyksta, kad turistai arbatpinigių mažai paliko, nors mano manymų visai normaliai - 5 USD. Dar jis reiškia nepasitenkinimą, kad vėluoja ir šiaip viskas blogai. Viso to pasekoje atsisako mane vežti iki ložmano ir palieka 35 laipsnių karštyje pagrindinėje autostradoje. Tiesa, prieš numesdamas mane pakelėj iškilmingai iš arbatpinigių išskyria 1 USD autobusui. Nors iki namų atvažiuoti kainuoja 2 USD (ir jis sabaka tą žino)... Aš gi, kaip tyčia, oro uosto kavinėje už paskutinius 2 USD nusipirkau kavos. Dabar teks stoviniuot ir tikėtis, kad kas paveš nemokamai. Mūsų geltonose uniformose yra ir savų pliusų, pavyzdžiui dabartinėje situacijoje, labai tikėtina, jog pro šalį važiuojantis koks nors turistinis autobusas (kad ir konkurentų ar mūsų) mane prigriebs ir nemokamai pametės iki bendriko.

13:20 - Baigiu visa nuvarvėti. Baisiai karšta, o manęs taip niekas ir neprigriebia. Prakeikti arbatpinigiai! Juk vien dėl jų įpykęs vairuotojas nusprendė mane palikti vienui vieną saulėkaitoje, nors šiaip jau jam privaloma mane nuvežti iki namų. Bet negi dabar imsi jį skųsti ofisui - nuo jų viskas kaip nuo žąsinų vanduo!

13:25 - Iš Alanijos į oro uostą važiavęs, mūsų įmonės autobusas pagaliau mane pavežė.

13:50 - Pakeliui dar užsukam į kelis viešbučius, kur kolegei reikia surinkti turistus ir pagaliau mane išleidžia netoli mano ložmano. Padėkoju Svetlanai - autobuso transfermenei (lydinčiajai gidei) ir su visom darbinėm rankinėm ir lentelėm kabarojuosi lauk.

13:58 - Vos ne vos užlipu į savo kambarį, esanti antrame aukšte. Čia dienos metu jautiesi kaip saunoje. Nors ne, kambarys tai tikra turkiška pirtis. Bėda tame, kad mes neturime kondicionierių, o gyvename viršutiniame aukšte su medinėmis grindimis ir lubomis. O karštis +35...

14:10 - Atšliaužiu iki vonios. Kaip visada - jau nėra karšto vandens. Baigėsi, ant stogo esančioje bačkoje vanduo ir dabar prišils tik kokia 17 valandą. Iš tiesų tai jau nesvarbu. Kai toks karštis galima ir po šaltu nusiprausti. 

14:25 - Grįžtu į kambarį ir stengdamasi daryti kuo mažiau judesių, atsigulu į lovą trumpam pailsėti ir nudžiūti. Jei dabar pradėčiau šluostytis rankšluosčiu tai nuo judesių vėl apsipilčiau prakaitu.

15:05 - Vėl užmigau. Gerai, kad kažkoks vidinis laikrodis suveikė.

15:10 - „Albertai, tu jau grįžai iš Sidė? Dar ne? O tu kur dabar? Nes man infas "Corydelijoj" prasideda 15:30. Ok, lauksiu pagrindiniame kelyje“.

15:15 - Vėl stoviu saulėkaitoje ir laukiu mašinos, dabar jau savo darbinės. 

15:17 - Jau lekiu pas turistus. Kaip tyčia - visur šviesoforai raudonai dega. Iš vis nesuprantu, kam autostradoje šviesoforai kas kilometrą pastatyti? Juk vis tiek ne visi prie jų sustoja.

15:21 - Kažin kodėl Turkijoje maksimalus greičio apribojimas 88 km/h? Juk keliai tokie geri ir dauguma vairuotojų niekada nevažiuoja mažesniu nei 120 km/h greičiu. O dar kai mašina nauja, kaip kad mūsų „Renault“...

15:28 - Paskutinis šviesoforas ir aš jau būsiu prie "Corydellos" viešbučio! 

15:31 - VALIO!!! Aš jau vietoje ir beveik laiku. Bet va turistų niekur nematyti. 

15:40 Turistų dar nėra.

15:41 - Sužinojusi turistų kambarių numerius, bandau jiems skambinti, bet niekas nekelia ragelio. Turbūt prie jūros ar baseino išėjo ir pamiršo apie mūsų susitikimą (čia aš visada save taip raminu, nes vis dar netikiu, kad žmonės gali taip negerbti kitų laiko). Nueisiu apsižiūrėti prie baseino.

15:50 - Žinoma nieko nerandu. Jei ir buvo manieji turistai ten, tai kur juos pusnuogius atpažinsi? Rašau raštelius: 

„Mieli svečiai, laukiau Jūsų nuo 15:30 iki 16:00, skambinau į kambarį, bet neradau. Mano kontaktinis telefono numeris +905332014958. Rytoj Jus vėl aplankysiu, lauksiu viešbučio vestibiulyje 10 val. ryte“.

16:05 - Niekas taip ir neatėjo, palikusi raštelius einu į "Saphir‘ą".

16:12 - Aš jau viešbutyje. Malonu kai esi laukiamas. Turistai pareigingi jau laukia susėdę ant sofkutės.

16:13 - „Sveiki, kaip įsikūrėte? Ar jau apsižiūrėjote kas ir kaip viešbutyje?“ 

16:14 - Klausau nusiskundimu apgyvendinimu, tuo kad kambariai maži, su vaizdu į niekur, kondicionierius nepučia šalto oro. Diskutuojame apie tai, koks yra skirtumas tarp standartinių ir liukso kambarių. Pravedu paskaitėlę, kuo skiriasi centriniai ir vietiniai kondicionieriai.

16:25 - Einu į registratūra pasiteirauti apie galimus kambarių keitimus. Hm... sužinau gerą naujieną, kambarį su vaizdų į jūrą gauti galima vilose, kurios stovi sodelyje. Bet už priemoką - 10 USD, parai! O dėl standartinių kambarių keitimo į geresnius standartinius nemokamai – jau susidariusi eilė. Darbuotojai pasako, jog jei turistai rytoj prieitų, galbūt kažkas ir atsirastų. Čia tarp eilučių reikėjo suprasti, kad „jei turistai rytoj prieis keisti kambarių, tai be 10 – 20 USD, tegu geriau net nesirodo“. Kaip čia dabar subtiliau viską pateikti? Ai, niekaip – pasakysiu žodis žodin kaip ir man pasakė, tie kas protingesni patys susivoks kas ir kaip.

16:27 - Informavau turistus apie visus įmanomus variantus. Keli turistai iškart pasakė, kad „ai, tingi kraustytis, nes jau viską išsidėliojo esamame kambaryje“. O likusieji, kukliai nutylėjo. Taip ir nesupratau ar tikrai žmonės norėjo keisti kambarius ar tik jiems šiaip išsikalbėti reikėjo?

16:29 - Trumpai nupasakoju apie visas viešbučio subtilybes - kur restoranai ir barai, jų darbo laikai, kur ir kokie vyksta pramoginiai renginiai, kur yra miestelis, kaip nuvažiuoti iki Alanijos miesto. Galiausiai pasiūlau ekskursijas ir išdalinu ekskursines programėles.

16:50 - Viena šeima nusprendžia jau rytoj važiuoti į lietuvių kalba organizuojamą Pamukalės ekskursiją, kurią veda Albertas. Jis tikrai įdomus pasakotojas ir geras istorijos žinovas, galiu garantuoti, kad po ekskursijos su juo žmonės liks patenkinti. Paskambinu į Antalijos centrinį Tez Tour ofisą – Evaldui, kuris yra mūsų „direktorius“ ir visų mūsų reikaliukų tvarkytojas Turkijoje. Ekskursijas reikia užsakinėti iki 17 val. - tokia tvarka ir jei bent minutę pavėluoji arba gauni pylos arba niekas niekur iš vis neišvažiuoja. Ypač jei ekskursija yra sekančią dieną. Pasiklausiu ar dar yra vietų į rytojaus Pamukalę. Pasirodo kaip tik belikusios 4 vietos, kurias iš karto ir rezervuoju! Išrašau žmonėms bilietuką, duodu reikiamus nurodymus kelionei – ką su savim pasiimti, kur užsakyti ankstyvus pusryčius ir pažadinimo skambutį, kur laukti autobuso ir t.t. 

17:00 - Likę turistai, pasakė, kad dar neapsisprendė ir jei ką sugalvos – parašys man žinutę. Čia kaip visada, tiesiog kažkur girdėjo, kad iš gatves agentūrų galima įsigyti pigiau, taigi matyt iš pradžių nori apsižiūrėti. Na ką gi, juk neuždrausi, kiekvienas pats renkasi sau priimtinesnį sprendimą. Pasakau, kad rytoj dar būsiu viešbučio vestibiulyje, šioje pačioje vietoje 09:30 ryte. Ir leidžiuosi bėgt link mašinos, nes jau galiu pavėluoti į kitą susitikimą. 

17:13 - Įbėgu į Kemal Bey viešbutį. Turistai jau manęs laukia. Pasisveikinu, atsiprašau už pavėlavimą ir iškart prie reikalo. Papasakoju apie visą viešbučio infrastruktūrą, transportą iki miesto, pristatau ekskursinę programą. 

17:35 - Kol žmonės gilinasi į ekskursijų aprašymus ir paveiksliukus, nušuoliuoju į registratūrą, nes reikia staigiai išsiųsti faksą su ekskursijų rezervavimu. Nes ir taip Evaldas pyks - jau pusvalandį vėluoju tai padaryti. 

17:40 - Faksas laimingai nukeliavo Antalijos ofiso link, žmonės dar prisipirko ekskursijų, o vieni dar ir į Odos ir Aukso centrą užsirašė, sakė, jog nori odinį švarkeli nusipirkti.

17:55 - Visiem palinkiu gerų atostogų ir pažadėjusi aplankyti juos poilsio viduryje, bėgu link mašinos. Juk dar reikia spėti nuvažiuoti į bendriką ir grąžinti Albertui mašiną. Juk jo darbo laikas irgi minučių tikslumu sustatytas.

18:15 - Aš jau prie namų, pakeliui keliskart nerimaudamas paskambino Albertas. O ką - jis irgi dieną vėlavo, lai dabar pats patrypčioja ant kelio. Be to, aš juk netyčia vėluoju.

18:20 - Paršliaužiu iki savo saunos – kambario. Galvoju ar eiti į dušą dabar ar ne? Gal geriau iki jūros nubėgti? Kažkaip jau visai jėgų nėra į kitą kelio pusę tįstis. Galiausiai tingulys ir nuovargis nugali - nušliaužiu tik iki dušo. Po jo malonios vėsos, nusprendžiu dar ir prigulti.

19:00 - Anna, mano kambariokė, grįžo iš oro uosto. Siūlo eiti prie jūros, bet aš taaaip tingiu...

19:10 - Po ilgų diskusijų, nusprendžiam eiti iki parduotuvės, kuri yra vos už 15 metrų nuo bendrabučio.

19:20 - Parduotuvėje nusiperkam alučio „Efes Pilsen“ po 2 USD už butelį ir vos vilkdamos kojas, nušliaužiam prie kieme esančio baseino. Ten jau sėdi keletas gidų, kažkas plaukioja, kažkas geria alų, kažkas juokiasi. 

19:40 - Nutariu atsigaivinti baseine, nes jau vakaras ir nebe taip karšta. Deja, iš to atsigaivinimo nieko doro neišeina - vanduo šiltesnis už orą. Žiauru - taip ir kankinamės toj Turkijoj.

19:55 - Nieko daugiau nesugalvoju ir nusprendžiu eiti į dušą, kuris šiuo paros laiku ne šiaip vėsus, o ledinis, nes mergos išleido visą bent kiek prišilusį vandenį. 

19:56 - Prie baseino atėjo Natalja. Ji mūsų ložmano pagrindinė veikėja, nes su ja vis kas nors atsitinka - tai juokingo, tai liūdno. Bet visa tai ji moka taip juokingai pateikti ir papasakoti, jog dėl jos verta, prie baseino, dar pabūti.

20:15 - Šiandien Natalja, vos nesusimušė su vairuotoju, kuris atsisakė ją parvežti iki bendriko, nors dar turėjo pakankamai laiko iki kitos programos. Ji nusprendė vairuotoją nubausti atimdama iš jo arbatpinigius, už kuriuos ruošėsi grįžti miesto autobusu. Vairuotojas irgi buvo ne pėsčias ir arbatpinigius sugalvojo susigrąžinti uždarydamas autobuso duris (kad Natalja nepabėgtų) ir išjungdamas kondicionierių. Nugalėjo užsispyrimas. Vairuotojas atvežė ją iki ložmano, o Natalja grąžino jam arbatpinigius. Visos istorijos, aš taip vaizdingai niekada neperpasakosiu. Nataljos asmenyje teatro pasaulis prarado genijų – veido išraiška, gestikuliavimas, labai vietoje įterpiami rinktiniai rusiški žodeliai. Atkartot neįmanoma, bet paklausyti visada verta! 

20:20 - Einu, namo, kol dar negrįžo visos paneles nuo baseino, nes eilės į vonią iki rytojaus ryto nesulauksiu. Name mūsų gyvena 12, o vonią teturime tik viena. Karšto vandens - per diena 2 "bačkas"  po 60 litru. Va ir pasidalink, kad geras...

20:55 - Gaunu žinutę iš namų (Lietuvos). Mano brangiausias, šiuo metu yra „skype“ ir norėtų su manim pašnekėti. Tai ilga istorija, bet jei trumpai - mano vaikinas liko Lietuvoje, kur manęs ištikimai laukia ,o aš esu Turkijoje. Jis periodiškai kelia pavydo scenas ir skandalus, kurių pagrindinė tema „tu manęs nemyli, todėl esi ten, o aš čia“ ir panašios nesąmonės.

20:58 - Jau pasiruošusi „darbui ir gynybai“, tad bėgu į Avsallar gyvenvietės centrą, kur yra vienintelė interneto kavinė. 

21:14 - Aš jau vietoj. Įsijungiu „Skype“ ir pasakoju viską, kas man nutiko artimiausiomis dienomis. 

21:40 - Paskambina Albertas, su paskutiniais nurodymais apie man perduodamus rytojaus darbus, kadangi pats jis išvažiuoja vesti ekskursijos į Pamukalę. Man tenka garbė prižiūrėti jo turistus. Po pokalbio susistatau sekančios dienos planą, t.y. 

09:30 "Saphiras" - pakartotinas susitikimas 

10:00 "Corydella" - pakartotinas susitikimas 

11:00 "Dephinas" - nuvažiuoti ir išrašyti bilietą ekskursijai Alberto turistams. Grįžus, nepamiršti išsiųsti Alberto ekskursijų rezervacijas į Antaljos ofisą. 

14:30 - Nuvažiuoti į "Kemal Bey" viešbutš ir išlydėti žmones į Odos ir Aukso centrą. Reikai atvažiuot anksčiau, kad dar ir papietauti galėčiau. 

Kol kas tiek tu darbų.Ryt po pietų galėsiu net laisvą pusdienį pasidaryti, jeigu nieko neįvyks. Užsirašau viską į dienyną, kad nieko nepamirščiau. 

21:59 - Tęsiu pokalbi per „Skype“ su savo brangiausiuoju.

23:15 - Reikia susisukti, nes į ložmaną būtina grįžti iki vidurnakčio, antraip uždaro duris. Pavėlavusieji turi eiti pas regionalinį direktorių - aiškinti, kodėl pavėlavo ir tik tuomet yra įleidžiami. Keli tokie vėlavimai, gali atsiliepti ir atlyginimui. Žodžiu kontrolė iš visų pusių...

23:38 - Jau esu lovoje. Su kambarioke Anna, dar paplepam apie meiles – nemeiles ir pagaliau pradedam snūduriuoti.

00:... prisimenu, kad to buteliuko vandens ir tostą, kurį gavau sustojime pakeliui į oro uostą, taip ir nesuvalgiau... Nieko – lieknesne busiu.

02:31 - Bzzz! Bzzz! Bzzz! Skambutis! 
"Alio, koks turistas? Iš kokio viešbučio? Aaa... taip, kas atsitiko? Neduoda daugiau išgerti? Baras užsidarė? ir jūroje neleidžia maudytis? Kaip sakot? Viešbučio apsauga su jumis nemaloniai elgiasi? Gerai, pone, aš šiuo metu neturiu galimybės pas jus atvažiuoti... bet rytoj, t.y. šiandien 8 val. ryto atvažiuosiu būtinai. Susitiksim viešbučio hole, ir pasiaiškinsim kas ten ir kaip. O dabar gal bus geriau jei eisite į savo kambarį, o ryt apie viską pašnekėsim. Žmona neįleis? Nežinau, nežinau Gal gražiai paprašykit, kad apsauga jus palydėtų iki kambario? Tikrai nežinau ką dabar daryti... Jei norit aš galiu jai paskambinti ir pašnekėti. Tik pasakykit savo kambario numerį? Neatsimenat? na ką gi... Nieko tokio, nesutrukdėt. Ir jums labos nakties." 

02:50 - Monologo po šio skambučio, geriau nekomentuosiu - necenzūrinis. Prieš užmiegat dar prisimenu, kad žadintuvą reikia perstatyti ir keltis visa valanda anksčiau, nes gi ponas lauks "Stella Star" viešbutyje. Nors nė velnio jis neprisimins, apie šį pokalbį... o jei ir prisimins greičiausiai neateis, nes bus gėda. Bet jei pažadėjau būti viešbutyje - reikia būti, nes...  miegu... 

Tęsinys turbūt bus, jei man užteks kantrybės.


PATIRTIS RODO, KAD KANTRYBĖS NEUŽTEKO IR TĘSINYS IKI ŠIOL NEPARAŠYTAS

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą